#vienam | Explore Tumblr Posts and Blogs

ifellinlovewithpersona · 2 months

Text

Guys I have the most insane renbino idea ever (besides I hadn't posted about them for a while and I need to uphold my reputation of a crazy renbino girl hahaha)

Okay so basically since rules of Metaverse are like whatever enough people believe in something/are familiar with the concept of something, it can happen (like for example Morgana turning into bus), I wonder if enough people believed that for some reason fusion human with a god is possible, do V-kun and Aogami could fuse into Nahobino in the Metaverse, even if technically they couldn't do it normally in P5 world? I think it actually could be possible...

Okay so imagine if for some reason Joker and the rest of the Phantom Thieves wanted to test that hypothesis (idk when though since in my AU Ren and V-kun become a couple on the day you fight final boss but whatever 3rd semester maybe? Idk) so either Futaba spread a false rumor/copypasta with her hacking skills, or they ask Mishima to write them a story about something like that and put it on the net or V-kun could ask Dazai to make a "conspiracy livestream" about that (like "Dude, don't ask why or where i get that idea from... Just make a video about that, I promise I'm gonna buy you a lunch everyday for two weeks if you do") - or use 3 of these methods at the same time - like Mishima writes a story, Futaba help it spread and Dazai makes a livestream about Mishima's story (like idk live reaction), then after couple days/weeks take V-kun and Aogami with them to Mementos and test it out.

And imagine if the "test" turn out succesful and they would be able to fuse and here's some stupid short scenes about that because why not:

*after successful transformation*

V-kun, in his Nahobino form: "So... What do you think, Ren?"

Ren: *instant nosebleed because how gorgeous Naho is* *getting dizzy and passing out*

*V-kun: freaking out*

Aogami in Naho's head "Young man, I think this boy lost too much blood..."

*other Phantom Thieves trying to wake Ren up, except Yusuke who immediately started making Naho's portrait and Futaba who is too much hyperfixating how cool Naho is and being like "Come on, do this sword thing from your hand again!"*

2. Ok this isn't really a scene but... Imagine the Phantom Thieves driving Mona-bus in the Mementos and Nahobino just naruto running like he did in SMT V with god-like speed near the car 😆😆😆 (and only Futaba recognizing the way he runs lmaoo)

3. A group encountering a shadows, who turns into a demons (or at least form that looks like SMT demons)

Naho: "Wait... Are these demons?"

Ren: "Oh yeah, I just remembered - I need new Personas"

*hit enemies weaknesses and start negotiating*

Shadow: So... Why should I become your mask?

Ren: Uhmm... Because I'm gay and cool?

Shadow: I remember now! I am thou, thou art I!

**PERSONA TAKEN!**

Naho: Wow, recruiting demons is so easy in this world? Maybe I should try it next time too...

*next encounter*

Naho: Wait Ren, let me do it, I want some demon for my stock, too!

Ren: Sure

*Talk*

Naho: Hey, become my demon!

Shadow (?): *coming closer and looking Naho straight in the eyes* Life Stone and 2000 Macca

Naho: *Emotional damage*

Then in the car, ranting "How it was even possible? It's not D'aat! I don't even have Macca anymore 😭😭😭"

(if that was indeed 3rd semester and certain path was open)

Joker: So Futaba, where are we in Mementos right now?

Futaba: Let me see... We're on Path of D'aat right now.

V-kun and Aogami at the same time: *Intense Vienam flashbacks*... FUCK!

Okay so that was all funny scenarios I came up with haha making post about it cause I'm too lazy to make a fic :P

#my headcanons #my au ideas #lilly's talking #renbino #joker x nahobino #long post

9 notes · View notes

barbietoiles · 2 months

Text

Eiropieši.... kur jūs...... kāpēc es sekoju VIENAM eiropietim......

#ŠITĀ VIENMĒR NOTIEK #visi pazīstamie ir amerikāņi un es šos dzirdu tikai vakarā #mans dašbords..... tik tukšs #text bits

9 notes · View notes

naturalswimmingspirit · 1 year

Text

danamiscenko

“OMG viņa liek savus kailfoto interentā un stāsta mums, ka ir uz sava garīgā ceļa? Neiespejami! Ko viņa tēlo? Kam viņa melo? Tā taču nedrīkst! Ja viņa būtu garīga tad viņa tā neatļautos! Tas viss taču neiet kopā!” Pieļauju, ka tādas vai līdzīgas domas ir iezagušās daudzu domās. Un zini? Arī manās! Ir dienas, kad nejūtos droša par sevi, ir dienas, kad pakļaujos sabiedrības “standartiem” un sāku apšaubīt visu ko zinu par sevi, ir dienas, kad atgriežos pie novecojušiem uzskatiem par sevi un visu šo pasauli. Ir dienas, kad viss paliek tumšs un es nesaprotu kas esmu, kur un kāpēc esmu. Bet tas viss ir ok.. tas viss ir mans ceļš.. es ļoti labi apzinos, ka es 18 mēnešos nevaru pilnībā izmainīt to, kam esmu ticējusi 25+ gadus. Bet galvenais ir tas, ka pēc katras tumšās dienas es vienmēr atgriežos pie sevis. Pie tās kas no rīta meditē klusumā un ir svēta un pēcpusdienā pozē kameras priekšā kaila, kas seksīgi krata dibenu pie spoguļa, kas ir vienota ar dabu, kas dzīvo no sirds nevis no prāta. Jā es varu varu būt abas šīs sievietes.. svētā un ielas meita, un vēl daudz kas vairāk. Kāpēc mums liekas, ka mums ir jābūt kaut kam vienam? Kāpēc mums ir jāpieņem viena identitāte? Kāpēc vispār ir jāpieņem kāda identitāte? Mēs taču varam vienkārši būt, un darīt to, kas mūs priecē un liek justies brīviem un plūstošiem - tādiem kādiem mums ir iecerēts būt.

23 notes · View notes

resentfuljustice · 3 months

Text

Trapecija pt. 2 - "juk esu ant riedlentės stovėjus, neturėtų būti taip blogai?"

2024-01-28 13.44 Kauno Marios

Nuleidusi akis žiūrėjau į mano pėdas surakinusią snieglentę. Jaučiausi savotiškai įkalinta – nors ir žinojau, kad bet kada galiu ją nusisegti, mesti kur nors į kalno pašonę ir eiti suvalgyti kokios keptos duonos į itin užimtą Liepkalnio barą – viena mano sąmonės dalis mane vis stabdė. Lyg būčiau nepakankamai išragavus galimybių nuo veiklomis nukrauto švediško gyvenimo stalo, gazuotu vandeniu nenumalšinus viduryje nakties pažadinusio troškulio, tarsi varžyčiausi su savo pačios praeities ir ateities versijomis – tad besigrumdama su vidiniais prieštaravimais, su dešine koja pasispyriau lentą ir priartėjau prie kalno pakraščio. Norėdama pritvirtinti savo antrą pėdą prie snieglentės, staigiu judesiu dribtelėjau sėdimąją ant sniego. Pavydžiai nužiūrinėjau net metro nesiekiančius pyplius, kurie nė nemirkteldami atbulomis nusileidinėjo nuo to paties kalno, kuris vienam vakarui buvo pavirtęs mano asmeniniu Everestu. Kol galinėjausi su užsegimais, pajutau kaip kažkas pričiuožė man iš kairės pusės ir iš lėto, grakščiai gretimais prisėdo. Nuo naktinio žiemos šaltuko ir nuolatinio besišypsojimo man jau tempė skruostus, tad visu kūnu pasisukau į galimai patyrusį čiuožėją – ir mane pasitiko švytintis Alisos veidas. Jos jauduliu spinduliuojančios akys buvo įrėmintos balto slidinėjimo kostiumo ir šalmo komplekto, o ant kaktos buvo užkelti slidinėjimo akiniai su rožiniais rėmeliais. Ji skubiu judesiu prisisegė snieglentės batus, ir nei trupučio nesutrikusi atsistojo ant lentos. Jos kūnas kalbėjo man nesuprantama kalba – jaučiausi taip, lyg klausyčiausi su tirštu akcentu kalbančio indo mokymų Youtube – tik šį kartą man niekas automatiškai negeneravo subtitrų.

– Juste, varom nuo kalno iškart visi trys! Žilvinas atčiuožia link mūsų su kamera, padarysim kokį fainą video.

– Kokį video? Kaip mane su sraigtasparniu nukelia nuo Liepkalnio varlinyko?

Pasidavusi atsiguliau ant sniego, iškėliau snieglentę su abiem kojom link dangaus ir viena ausimi girdėjau Alisos krykštavimą. Kol žvelgdama tiesiai pro savo tarpkojį skaičiavau kylančius lėktuvus, mano regėjimo lauką neprašytai užtemdė barzdotas vyras. Mačiau nuo juoko drebančius skruostus, bet jo akys labai greitai surimtėjo.

– Kaip sekasi?

– Džiaugiuosi išmėginusi.

Jonas link manęs ištiesė storom slidinėjimo pirštinėmis apmautą ranką – vieną trumpą akimirką mes buvome lyg Mikelandželo freskos “Adomo sutvėrimas” herojai – tik šį kartą vietoj jo delne sugniaužto naujo, man paruošto nešiojamojo kompiuterio, jis bandė man įžiebti norą nepasiduoti. Arba bent pabandyti. Pavargusi nuo visą rytą, dieną ir vakarą mano galvoje viršvalandžius dirbančių aksonų, kurie nepailsdami vis pernešinėja bereikšmį nerimą iš vieno neurono į kitą, pasidaviau Jono pasiūlytai malonei. Po sekundėlės abu drebančiomis kinkomis stovėjome prie neįtikėtinai nestataus kalno keteros, kur priekyje mums inirtingai mojavo filmuoti pasiruošęs Žilvinas. Šį kartą joks treneris nelydės manęs besileidžiant kalnu, ir niekas garsiai nekomentuos į kurią pusę turėčiau (ar neturėčiau) virsti. Lėtai išpučiau plaučiuose užsistovėjusį orą, ir perkėlinėdama viso kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, pradėjau čiuožti žemyn.

Praslydusi maždaug pusę kalno, pradėjau su lenta pjauti sniegą ir nenorėdama nuo keltuvo nunešti niekuo nekaltų slidinėtojų, verčiausi tiesiai veidu į susikristalizavusį vandenį. Gulėdama ant pilvo lyžtelėjau Liepkalnio sniegą – ir suabejojau, ar jis tikras. Jo tekstūra, spalva ir skonis buvo panašesnis į sutarkuotą, papilkėjusį ir šlapią kartoną. Bet iš klajonių apie realybės tikrumą mane pažadino nuo keltuvo sklindantis padrąsinantis balsas.

– Pamatysi, kitą kartą bus lengviau! Visi mes po pirmų nusileidimų namo grįžom su mėlynėm. Praktika, praktika ir dar kartą praktika – paskui be kalnų gyvent nebegalėsi.

Žvelgiau į nepažįstamą veidą, kuris man atlaidžiai šypsojosi. Gal sniegas čia ir nebuvo tikras, bet tų žmonių nebūčiau išsigalvojusi.

***

Paskubomis kroviau daugkartinius Šilo maišus iš automobilio salono į bagažinę. Mačiau kaip nervingai trenkusi ofiso durimis link stotelės nužingsniavo Ina. Ji buvo apsirengusi man dar nematytą blizgančią striukę, ir ant pečių užsimetusi žalsvą kuprinę. Mąsčiau, ar ji mane pastebėjo – o jeigu ir pastebėjo, ar apsimetė, kad nematė? Prisiminiau kaip per žiemos šventę ji pritūpė prie mano kėdės viduryje mago pasirodymo, ir teiravosi kaip aš planuoju grįžti namo – nežiūrėdama man į akis. Ar ji jautė, kad aš nuo jos slapstausi? Tuomet vangiai jai atsakiau, kad namo šiąnakt negrįšiu – nakvosiu Vilniuje.

Ji nieko neatsakius iškart atsistojo ir kažkur išgaravo. Patyliukais džiaugiausi, kad su ja nebereikėjo tęsti net mandagiomis malonybėmis paremto dialogo. Aistringai beplodama pasibaigus mago pasirodymui su čirvų tūzu, pagavau Augio žvilgsnį ir pradėjau mąstyti, ar jis matė šitą greitą apsikeitimą informacija tarp manęs ir Inos – ir ar labai šaipysis kitą dieną, kai jam papasakosiu.

Bet tą vakarą iš po galinės sėdynės baltą šalmą ir pabirusius varžtus rankiojau ne dėl Inos. Paskutinę minutę su manimi į Liepkalnį važiuoti sugalvojo Rugilė ir Jonas – o per visą šlamštą jiems net kur kojos įkišti nebuvo. Nervingai apsidairiau aplink aikštelę, ir greitai nuskanavusi atstumus iki šalia priparkuotų mašinų buferių nusprendžiau, kad kaip nors apsisuksiu. Griebiau savo rožinį VS krepšį su slidinėjimo apranga, ir visa sušilusi įbėgau atgal į Trapeciją. Lifto veidrodyje nužvelginėjau savo atspindį – į mane spoksojo kažkokia surreali mano pačios versija – išsiplėtusiais vyzdžiais, raudonomis dėmėmis išmėtytu kaklu ir vis trukčiojančiu kairės akies viršutiniu voku. Jeigu iki tol ir galvojau, kad sėkmingai save įtikinau nebijoti slidinėjimo, mano kūnas išdavė mane pasitaikius pačiai pirmai progai. Neleidus įsisiūbuoti fantazijoms, kur į ryškiai oranžines slidinėjimo kelnes susisuku savo kumštį ir iš visų jėgų smūgiuoju į veidrodį tol, kol jis visas pabyra ant numindžiotų lifto grindų, susivaldžiusi išlipu antrame aukšte ir pridedu kortelę prie ofiso įėjimo durų. Dieve, kaip greitai praloščiau visus savo pinigus pokeryje.

Visi darbiniai stalai skendi tamsoje, ir sutrikusi sulėtinu žingsnius. Kiek laiko manęs nebuvo ofise? Keliauju toliau koridoriumi, link magnetinės lentos, kur abi su Rugile susėdusios ant tepalu ištepto kilimo, dar sausio pradžioje, pranašaudamos piešėm mūsų Liepkalnio nuotykį – kol ji vedžiojo greitosios autobusiuko kontūrus, aš pakėlusi galvą skaičiau lentos viršuje prikabintą prašymą nepirkti Viči produkcijos.

– Ar šitas žmogeliukas apsivertęs aukštyn kojom?

– Aha, jo galva įstrigus į pusnį, viršuje tabaluoja tik slidės.

– Tai čia tikrai ne Žilvinas. Ir ne Marius. Ir ne Pijus. Ir ne Alisa…

– Ne, čia kas nors iš mūsų grupuotei artimesnių.

Rugilė supratingai linktelėjo, ir susikaupus toliau bandė kruopščiai suraityti gyvatę ant greitosios šono. O tuo metu aš bandžiau suprasti, kokio velnio taip entuziastingai pasirašiau šitai slidinėjimo avantiūrai – jeigu ant slidžių stovėjau lygiai du kartus, ir vieną iš jų praleidau ašarodama dėl paniškos aukščio baimės ant keltuvo Šveicarijoje.

Dabar praėjusi magnetinę lentą, pasuku kairėn – link savo stalo. Netoliese pamatau garsiai bediskutuojančius Alisą, Rugilę ir Joną – išgirstu tik pokalbio nuotrupas.

– O už kiek laiko tavo draugas atveš tau aprangą?

– Prieš 10 minučių rašė, kad bus maždaug už 20.

– Jeigu ką, tai aš galiu Rugilę nuvežti – jūs su Juste galit mūsų nelaukti.

– Aš labai noriu picos.

– O tas restoranas tikrai dar veikia? Man atrodo ten jau trys maitinimo įstaigos spėjo bankrutuoti…

Moterų tualete skubiai įsliuogusi į savo neonu klykiančią slidinėjimo aprangą, grįžtu atgal, kur mane pasitinka Alisos pozityvus aiktelėjimas. Ji iš netikėtumo net suploja rankomis.

– Kokia tu ryški!

– Viskas tik dėl jūsų – kad tik patogiau būtų mane surasti ir ištraukti iš pusnies.

– Eik tu, aš irgi nesu nė karto ant snieglentės stovėjus. Tik slidės…

– Bet ne tu ką tik grįžai iš slidinėjimo kelionės po Alpes su draugais?

Alisa šyptelėjo ir lyg atsiprašydama gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu Rugilė mus maloningai informavo, kad jos draugas tikrai užtruks kamščiuose, ir pasiūlė susiruošusiems (t.y. man ir Jonui) lėkti atskirai ir jos nelaukti. Pasisukau į Joną.

– Varom?

Po kelių minučių, lauke, vos sukrovęs savo kuprines ant galinės sėdynės, neiškentęs pakomentavo.

– Mašina tai kaip tikros kaunietės.

– O negi tu kažko kito tikėjaisi?

Tramdžiau juoką, nes iškart prisiminiau Augio komentarą – “Jonui atrodo, kad visi BMW iš Kauno suvažiavo” – ir nusprendžiau išnaudoti progą pakamantinėti savo kolegą. Kai jis pradėjo pasakoti esantis kilęs iš kažkur tarp Utenos ir Anykščių, supratau, kad neturiu žalio supratimo, kur ta Utena.

– Kaip tai nežinai? Juk Utena vienas iš tų didesnių taškiukų Lietuvos žemėlapyje…

– O tu moki kaip nors tarmiškai šnekėt?

– Ne, Juste, nes ne žemaičiai kokie juk… – tą pačią sekundę dingtelėjo mintis, kad greičiausiai maišau Telšius su Utena.

– Gerai, o kuri čia Lietuvos pusė? Ar kažkur netoli Molėtų?

– Va, dabar jau panašiau.

Laužiau galvą bandydama mintyse nusipiešti didžiausių Lietuvos miestų žemėlapį, kai pastebėjau, kad Jonas labai susirūpinęs žiūri į spidometrą. Žvilgtelėjau į šalimais praskriejančius greičio ribojimo ženklus – jeigu ir viršijau ribas, tai tikrai iki visuotinai priimtino lygio.

– Žinok čia galima ant 90 km/h spausti.

– Kokiu greičiu manai mes dabar važiuojam?

– Oi, pas tave ten mylios. Kažkaip visai nesijautė…

– Niekas juk dėl tiek nestabdys. O jeigu ką – pabandysim liežuviu pamalti ir paverkšlenti, kad nebaustų.

– Tave tikrai ne dėl šnekėjimo paleistų.

Žiojausi prašyti patikslinti, ką jis turėjo omenyje – bet susitvardžiau, ir stovėdama prie raudono šviesoforo signalo perjunginėjau radijo stotis. Jonas nutilęs pasiėmė telefoną, ir pradėjo Google maps ieškoti mūsų posūkio į Liepkalnio parkavimo aikštelę.

***

Jaučiau, kad mano ryškiai oranžinis užpakalis riebiai aplipęs sniegu, bet kol išsivadavau iš snieglentės, nebeturėjau jėgų krapštyti ledo sluoksnio nuo savo sėdimosios. Atsidusus atsirėmiau į medinę tvorelę ir pradėjau šaukti Rugilę. Kai ji prie manęs pričiuožė ir iš arti pamačiau jos veido išraišką, suėmė juokas.

– Tu atrodai LABAI laiminga.

– Kad man tikrai patinka!

– Pameni, kaip bijojai? Dar per pietus rodei koks tavo pulso rekordas buvo užfiksuotas išmaniajam laikrodyje…

– Nenori pasikeisti snieglentės į slides?

– O galima? Ar dar laiko užteks?

– Sakė Marius, kad tikrai galima. Dar pilna to laiko, gera valanda, spėtume kartu pačiuožinėt!

– Nežinau žinok… Gal pradžiai aš karšto vyno susileisiu.

Keistai kilnodama kojas, įvilktas į milžiniškus snieglenčių batus, patraukiau link restorano įėjimo. Kadangi slidinėjimo šalmas labai nedėkingai slopino visus aplinkinius garsus – ir nelabai mokėjau jį atsisegti – neabejoju, kad užsisakinėdama karšto vyno prie kasos tikrai viršijau įprastus normalaus pokalbio decibelus. Po kelių minučių jau sėdėjau prie pradinukų kalno, ir kramsnojau iš vyno išsižvejojus raudonai nusidažiusią apelsino skiltelę. Mačiau, kaip prie manęs pradėjo grėsmingai artėti du besišypsantys sniego mylėtojai – Simonas su Pijum. Nujausdama, kas manęs laukia, skubiai užsiverčiau visą vyno likutį.

– Po vyno gal jau užteks drąsos ir nuo to rimtesnio kalno nusileisti bent kartą?

– Su snieglente? Kad aš nugriuvus net atsistot nemoku.

– Kodėl į slides nepasikeiti? Jonas nuėjo jau.

Ryžtingai pradėjau leistis nuo kalno link įrangos nuomos punkto. Krūtinėje maloniai teliuškavo ir po kūną skirstėsi vyno nešiojama šiluma – pagalvojau, kad pabandžiusi atsistoti ant slidžių nieko neprarasiu. Ilgai netrukus lipau atgal į tą patį nepatyrusių slidinėtojų kalną, tik šį kartą buvau apsišarvavusi šviesiai mėlynomis slidėmis – vos užkopusi iškart griebiau Simą už rankovės ir maldavau jo bent kelias minutes pabūti mano treneriu. Turbūt užkabinau kažkokią reikšmingą stygą Simo savimeilėje, nes jis šitą savo vaidmenį priėmė neįtikėtinai rimtai – pradėjo susirūpinęs man dėstyti picos / bulvyčių slidinėjimo teoriją, ir kantriai visus kartus pračiuožė priekyje manęs, stebėdamas ką darau ne taip – ir iškart taisydamas. Po gerų penkiolikos minučių jis garsiai pareiškė, kad esu absoliučiai pasiruošusi nusileisti ne tik nuo varlinyko kalno. O aš su juo ir nesugalvojau ginčytis…

…iki tol, kol nepamačiau apie kokį kalną eina kalba. Pradėjau buksuoti vietoje, bandžiau atrasti metodiką, kaip galėčiau čiuožti atgal neapsisukus ir pabėgti, bet iš nugaros mane iškart sustabdė Lina.

– Juste, jeigu tu čiuoži nuo šito kalno – čiuožiu ir aš!

– Ne, ne, nenene, tikrai nebandysiu – tu pažiūrėk, koks jis status! Ir dar kokie KELTUVAI po to laukia… – ranka mostelėjau jai į kairiame šone važinėjančius pagalius, kuriuos bus privaloma apžergti, jeigu ir gyva nusileisiu žemyn.

– Juste, visi taip sako pamatę šitą kalną – jis tikrai nėra toks baisus, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Pažiūrėk, jis vos ne toks pats kaip pradinukų, tik ilgesnis – modamas arčiau pričiuožti, mane raminti bandė Simas.

Aš inirtingai purčiau galvą, tačiau mano kojos manęs nebeklausė. Iš visų jėgų bandžiau kiek įmanoma plačiau skėsti kojas, ir “gaminti” praktiškai šeimyninės picos gabaliuką, bet vis tiek nesustabdomai judėjau į priekį. Tiesiai į Simą.

– Simai, aš MIRSIU. Ir tave nusinešiu kartu!!! – šaukiau bandydama bent kiek pristabdyti save lazdomis, o Simas laikėsi įsirėmęs kumščiais į mano šonkaulius ir iš juoko negalėjo pratarti nei žodžio, – Kaip man sustooooti?! – bandydama suskersuoti slides kalnui, maldavau savo trenerio patarimų.

– Daryk posūkį kaip mokinau…! – nebegirdėjau tolimesnių Simo instrukcijų, nes pavirtau į didelį rutulį, visu greičiu riedantį nuo kalno – mačiau tik kaip į skirtingas puses nuskrido mano slidės, o viena iš jų pataikė kažkokiam mažamečiui į (mano laimei) šalmu apsaugotą galvą. Sustojau beveik pačioje kalno apačioje, ir išdrįsau atmerkti akis tik tuomet, kai pajutau tirpstantį ant mano nugaros sniegą. Sukaupiau visus orumo trupinius, ir bandžiau su neutralia veido išraiška išsipurtyti visą ledą iš savo striukės ir kelnių.

Nieko neapgavau, nes po kelių sekundžių prie manęs pričiuožė Simas su Jonu, nuo juoko net žagsėdami – bet jie bent jau surinko ant kalno išsimėčiusias mano slides, ir padėjo man jas vėl prisitvirtinti prie batų.

– O kodėl negaliu keltuvu pasikelti slides laikydama rankose?

– Su šitu keltuvu taip neišeina, turi užčiuožti.

– Nu bl…

– Tik keltuvo pabaigoje neskubėk nulipti, nes…

– Ką? Kodėl neskubėti? JONAI?

Nebeišgirdau patarimo pabaigos, nes pradėjau kilti tempiama keltuvo. Po minutės supratau, ką turėjo omenyje kolegos sakydami “neskubėk nulipti”, nes… paskubėjau. Tik šį kartą laiku atsiminiau Simo patarimą, kad su slidėmis patartina griūti ant šono.

***

Likus kelioms minutėms iki vienuoliktos valandos vakaro visi draugiškai užvėrėm Liepkalnio restorano duris – kadangi nesupratom (arba nenorėjom suprasti) jokių mandagių darbuotojų užuominų, kad jie užsidaro – “Gal dar kažko norėsite prieš atsiskaitant?” – jie turėjo pradėti akivaizdžiai kelti kėdes ant stalų ir plauti prie mūsų grindis. Visi buvom pasiskirstę ekipažais – maniškiame buvau aš viena, kadangi daugiau į Kauną keliauti norinčių nebuvo – tad patraukėm link savo mašinų. Mane palydėjo Jonas su Žilvinu – nes abu buvo šį bei tą palikę pas mane ant galinės sėdynės. Kai įteikiau paminkštintus slidinėjimo trusikus Žilvinui ir su juo atsisveikinau, savo rūbus rankiotis pradėjo Jonas.

– O tavo mašinos niekas nevadina gulbe?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Ne, negali būti…

– Ir kodėl tavo numeriai K-J-Ū-T?

BINGO.

Gerai, gerai, GERAI, gal ir tikrai praeisiu aš tą bandomąjį periodą.

#life lately #new girl #spilled ink

3 notes · View notes

princesepersikas · 11 months

Text

Aš tiesiog turiu laimingą asmenybę ir liūdną sielą viename. Kartais tai atrodo keista.

#bet taip jau yra

6 notes · View notes

thefoulbeast · 11 months

Text

Divas upes vienā lielā salejas No sevis lietin’ lejas, līdz galam neizlejoties.

Divas upes vienā lielā satek. Un līdz jūrai ar to pietiek.

Bet tu? Ko nu? Vai būsi mana pieteka? Vai būsi mana sateka?

Saliesim mūsu ūdeņus kopā, Tā lai tie straumēm mutuļo, Lai tie kilometriem kūleņo.

Divas upes vienā savienojas. Savienojas. Vienojas. Vienojas par kopbūšanu, Par vienīgu dzīvošanu.

Un tu? Nu, nu? Vai šie solījumi kārdina? Vai mani vārdi biedina?

Būšu Mūsa, Ja tu būsi Mēmele. Es būšu Neris, Ja tu būsi Nemunas.

Tiešām – kāpēc ne? Kāpēc nesaplūst? Kāpēc katram vienam būt? Ja šādi arī var!

#the written words #poetry #dzeja

5 notes · View notes

hihihahahehe · 1 year

Text

siandien supratau, kad man is tikruju labai pasiseke gyvenime, nes turiu su kuo sedet vienam kambary ir dirbt prie skirtingu, bet tuo paciu vienodu dalyku, ir kartas nuo karto pazvengt is random dalyku dirbant

#malonus grazus mazas gyvenimas #meile

7 notes · View notes

bobiitc · 1 year

Text

Vīrietis nezina, ka tur lejā ir čūska. Sieviete nezina, ka akmens spiež virsū vīrietim.

Sieviete domā: "Es tūlīt kritīšu. Es nevaru piecelties, jo man iekoda čūska! Kāpēc viņš nevar pielikt pūles un izvilkt mani ārā?! "

Vīrietis domā: "Man tik ļoti sāp, es cenšos viņu vilkt no visa spēka! " Kāpēc viņa nevar pielikt pūles un piecelties?! "

Tu varbūt ne vienmēr zini, kādā amatā un zem kāda spiediena ir mīļotais cilvēks, un šis cilvēks var neapzināties tavas sāpes un nogurumu.

Tā ir dzīve, un neatkarīgi no tā, kur šīs problēmas rodas, darbā, ģimenē, attiecībās ar draugiem, mums ir jāmēģina saprast vienam otru, jāmācās rast kompromisus, rūpēties vienam par otru un labāk komunicēt.

Secinājums: iemācieties runāt, nevis domāt citu vietā.

6 notes · View notes

kormokodranas · 1 year

Text

neatsimenu, kada tiksliai nustojau rašinėti internete pernai. Maždaug prieš metus (rugsėjį) man progresyviai darėsi vis blogiau ir blogiau su galva. Parašinėjimai internete truputį padėjo, o po to nebepadėjo, nusprendžiau, kad per daug laiko praleidžiu rašinėdama į tumblr ir tviterį, o ne dirbdama. Tai man atrodo, kad tada sakiau neberašysiu, nes pasidariau priklausoma nuo notifications (pranešimų?) ir noriu pripažinimo iš beveidžio interneto.

dabar, po metų terapijos, po biškį suprantu, kad neturiu draugų ir šiaip esu įsitikinus, kad viską privaloma sugebėti daryti vienam ir dar tuo džiaugtis, kad būti "vienam, bet ne vienišam" yra būtinybė. Bet man reikia kitų žmonių ir pagalbos, aš galiu daryt dalykus viena, bet visai man nuo to nėr smagiau. Todėl sakau į tviterį tai negrįšiu, nes ten nėra kur rašyt, bet tumbleris man patinka. Nemoku rašyt dienoraščio, nes ten nėra jokio ryšio su kitais žmonėm, vien tik aš ir aš, o tumblery tai net jeigu niekas ir neskaito, aš galiu įsivaizduoti, kad skaito! valio!

tai va, rugsėjį išvis nustojau eit į darbą, atsimenu, kad vieną dieną pabudau ir galvoju nu aš negaliu atsikelt. aš nenoriu atsikelt. tada pradėjau verkt ir negalėjau nustot gal tris valandas, ten jau taip raudojau, kad galvojau va ir numirsiu, nes išverksiu viską. tada pradėjau draskyt save ir palengvėjo - ne šiaip kad biškį geriau, bet visiškai geriau, praėjo raudos, atsikėliau iš lovos, pasidariau arbatos, ir galvojau NU JO, čia tai jau NE KAŽKĄ, ir nusprendžiau, kad nx tas darbas, mesiu aš jį ir grįšiu į oxfordą gyvent su savo šeima, nes nebegaliu čia taip draskytis

darbe director of studies sakė jo jo, aš tave suprantu, patariu tuoj pat ant karštųjų nemest, bet pasiimk pertrauką nuo studijų. Nu tai pasiėmiau, keturis mėnesius sėdėjau ant sofutės oxforde (šiaip neatsimenu nieko, ką aš ten veikiau, man atrodo nieko), terapinausi dukart per savaitę, ir gėriau SSRI, linksminausi su šalutiniais efektais; tada vasarį grįžau į labę ir kaip burtų lazdele pamojus, abrakadabra ištarus, kaip ten, lydekai paliepus, man panorėjus, viskas labėj pradėjo veikti, eksperimentai patys darėsi, praėjau elektronų mikroskopo mokymus kaip niekur nieko, netgi jaučiausi GERAI - ar jūs galite tuo patikėti - aš GERAI jaučiausi. Ne ai normaliai, ar ten nu ok, kažkaip po truputį, bet GERAI, ta prasme kad jau galvojau žiū, aš visai čia neblogai varau.

Nu tada sakau gal užteks SSRI vartoti, nes nu jau man gerai! Sumažinau dozę, biškį mane ten papurtė, po mėnesio nustojau išvis ir oi mama, kap davė galvon, mažai nepasirodė :D smagu šiaip buvo, žarnos atrodė vartėsi kūliais, bloga visą dieną, apėmė mistiški niekad nesibaigiantys galvos skausmai, tada dar prisidėjo brain zaps, nu ir sakiau ai gal dar nemesiu. Po kiek laiko apsisprendžiau vėl pasibrainzapint, bet pagudravau ir užvariau jonažolės vietoj SSRI, tai viskas čikipiki, dabar jau gal du mėnesius be vaistų ir ką aš galiu pasakyt, nu viskas blogai

bet gal blogai dėl to, kad pervargau. Šiandien gal pirmą kartą pamiegojau normaliai per mėnesį. Reikėjo atsiskaityt už metus labėj, tada variau į koncertą, kur pirmą kartą per metus laiko prisigėriau žiauriai, tada numirė senelis ir reikėjo skust namo visiškai nemiegojus po pagirių, tada variau į koncertą Paryžiuj, ir štai dabar rašinėju į tumblr, nes pasiilgau kontakto su žmonėm.

Koncertas paryžiuj buvo Porcupine Tree, mano mėgstamiausia visų laikų grupė, stovėjau visiškai prie scenos, maniau kad jau kaip bus gerai, čiut ne geriausias gyvenimo momentas. Nu ir nebuvo, jaučiausi ne vietoj, tokia griozdiška ir durna, be ryšio. Terapeutė sakė, kad buvo be ryšio, nes nebuvo ryšio, buvau viena, visi aplinkui tarškėjo prancūziškai, jaučiausi išstumta iš grupės. Visada ir visur jaučiuosi išstumta iš grupės, bet ta būsena man taip įaugusi į kraują, kad nepastebiu, maniau, kad čia taip turi būt gyvenime, kad viską turiu sugebėt daryt viena ir nereikia man kitų žmonių. Nu reikia man jų. Terapeutė visada žvengia, kai aš jai pasakoju OMAIGAD, buvau ten ir ten, BUVO TAIP FAINA, nes kalbėjau su žmonėm!!! Jie manęs neatstūmė!! Jie manim pasitikėjo ir aš jais pasitikėjau!!! KAIP ČIA TAIP IŠĖJO!!!?

nu tai va, žmonės, atsiduodu aš jūsų malonei, nes galiu daryt dalykus viena, bet daryt dalykus kartu yra 100 kartų geriau, nei vienai

#blogas #dokumentacija #o buvo taip

6 notes · View notes

kikalasa · 1 year

Text

Kas ir erotisks?

Katram noteikti ir savs viedoklis, sava kaisles skala, pēc kuras noteikt, kas tad ir erotisks. Bet vislabāk to zina erotisko romānu autores. Vai vismaz izliekas zinām.

Erotiskie, romantiskie, romančiki, kontinents, chick-lit, clit-lit, smut, pikantie, dāmu romāni.

Gudrojot jaunu ierakstu idejas savam Instagram blogam, es sapratu, ka kādam varbūt būs pārsteigums, cik daudz romantiskās literatūras es patērēju. Lasu, klausos. Un daudzām grāmatām vienīgais apģērba konteksts ir kaila āda un sievišķīgs parfīms. Un tās, kuras klausos - tās vēl jo grūtāk prezentēt vizuāli. Nevar jau katrā bildē likt austiņas un tā pavisam diskrēti - ir tas vai nav tas – vibratora uzlādes kabeli.

Izlēmu par labu vienam garākam ierakstam, kas aizvedīs jūs svētdienas pastaigā pa Venēras pauguru, un varbūt izskaidros, ko un kāpēc es lasu, ko un kā es vērtēju, un kāpēc manas vietējo romančiku atsauksmes goodreados ir tik skarbas.

Čiksītes izlasa vienu kontinentu, un domā, ka viņām nepatīk romantiskie romāni.

Šādas frāzes es dzirdu no vietējām lasošajām un blogošanas personām šādā vai citā formā. "Es nelasu dāmu romānus. Man nepatīk mehāniski apraksti, kur un kas iet iekšā un ārā. Tā nav īsta literatūra. Tas jau tikai tā, izklaidei. Nu atslodzei vienu jau var."

Un jums visām ir pilnīga taisnība. Es neiešu ierobežot kāda brīvības un gaumes. Es netiesāšu*, nekritizēšu, neapspiedīšu. Tikai aicināšu sev līdzi, tā vienkārši paskatīties no malas, ieklausīties un varbūt beigās pie sevis nodomāt "Hhhhhm, varbūt, varbūt".

*Nekas no tā neattiecas uz vietējām romančiku karalienēm, kuras, ja reiz ir uzkāpušas uz romantikas takas, lai rēķinās, ka kādos krūmos, blakus klavierēm, sēdēšu es un mēģināšu likt padeni. Lai uzturētu modrību un koriģētu viņu stāju.

Klasiskā romantiskā romāna shēma ir vienkārša - vīrietis satiek sievieti. Viņi iemīlas. Vīrietis pazaudē sievieti. Vīrietis atgūst sievieti. Laimīgas beigas. Protams, ar variācijām dzimumos, darbojošos personu sastāvā, secība var mainīties, katram savi apakšžanru elementi. Viedokļi atšķiras par to, vai t.s. trešā cēliena sarežģījums, kad mīlnieki pazaudē viens otru, tiešām ir vajadzīgs, un es noteikti piekrītu, ka pēdējā laikā pārāk daudzi autori ar šo grēko, neiekļaujot to vispār. Bet ja rakstnieks ir pietiekami meistarīgs un zina, ko dara, kāpēc ne? Bet vai visi autori, kurus izdod, tiešām zina, ko dara?

Romantisks gan automātiski nenozīmē erotisks, un otrādi. Ja ar romantisko pusi tik galā var diezgan viegli, tad erotisks jau ir smalka drēbe, kuru viegli sabojāt. "Svešzemenieces" autore Diāna Gabaldone savā grāmatiņā "I Give You My Body…" par to, kā viņa raksta seksa ainas, jau pirmajā teikumā uzsver, ka plikam seksam bez emocionālās piesaistes tekstā īsti nav vietas. Mīlestība un iekāre ir divas dažādas lietas. Iekāri dzen hormoni, mīlestība veidojas no emocionālajām un dvēseliskajām saitēm. Bet hormonālā literatūra, lai gan dažreiz ārkārtīgi apmierinoša, tomēr piekritīsiet, ir bez pievienotās vērtības. Kā pornogrāfija.

Čiksītes izlasa vienu Račko, un domā, ka var uzrakstīt labāku sūdu.

Mazas nācijas lāsts ir vēlme visu izdarīt ar pirmo reizi, jo otrās var arī nebūt. Ilgu laiku šis lāsts skāra kino. Visi tie neskatāmie šedevri, un tagad mums ir arī nelasāmie šedevri. Varbūt līdz beigām viss vēl var mainīties, bet tiktāl (esmu pieveikusi trešdaļu) Karīnas Račko "Es neesmu tava" ir pirmā viņas grāmata, kura ir lasāma. Jā, ideoloģiski man nav pa ceļam ar grāmatas sižetu, jo lai gan tas var notikt ar jebkuru no mums, krāpšana nav manā vērtību skalā nevienā vietā. Tas arī nav romantiskais romāns, jo pēc darbību shēmas (es jau palūrēju) te nav laimīgo beigu, kurā pāris dabonas. Ne perfekta, ne ļoti aizraujoša (man), bet normāls, lasāms sieviešu romāns par aktuālu tēmu. Ideālā pasaulē šim bija jābūt viņas pirmajam romānam. Nevis kādam no iepriekšējiem hibrīdiem, kas tikai apliecināja, ka pastāv lasītāju vēlme pēc žanra pārstāvniecības latviešu oriģinālliteratūrā. Es ar interesi sekoju citām romantiski un erotiski rakstošajām autorēm, jo laikam jau savu aizrautību ar žanru un ticību labajam es nevaru noslēpt, bet kāpēc mums būtu jālasa šie treniņi rakstniecībā? Kāpēc mūsu standarti literatūrā, un arī dzīvē, ir tik zemi? Kāpēc autores var aizbildināties ar vājiem ārzemju atdarinājumiem, un mēs mājam ar galvu, jā, priekš Latvijas ir ok. Vai ka bibliotekārēm laukos jau tikai vajag neiespējamu fantāziju, lai izbēgtu no skarbās realitātes. Kāpēc caur literatūru mēs nemācām sievietēm būt pašapzinīgām, stiprām, mērķtiecīgām, pašpietiekamām? Kāpēc ļaujam mums aizmālēt acis ar dārgiem zīmoliem un kalendārā neeksistējošiem īpašvārdiem. Kāpēc mīlestība nevar notikt ar Kristīni, Ivetu, Ingu, Aiju, Līgu, Daci, Sandru un visbeidzot Dzintru! Kas vainas Dzintrai? (Jau dzirdu, kā stūrī klusi noklepojas Latvijas Mediji un paceļ rokās kādu no Vakara romāna sērijas grāmatām.) Kāpēc sensācijai pietiek tikai ar seksu nevis jēgoilnām varoņu attiecībām, kurās skaists punkts uz I tad ir sekss? Ja autoru mērķis ir uzbudināt vai atmodināt lasītāju no puritāniskās domāšanas, kāpēc tas tiek iemests vienā teikumā ar meitas bērnudārza darbiņiem vai kas seksīgs ir seksa verdzībā?

Čiksītes izlasa vienu normālu romānu un pamēģina orālo.

Lēnām turpinu ar jaunāko Račko, bet pieķeru sevi laiku pa laikam domājam par pavisam citu nesen izlasītu grāmatu. Marianas Zapatas "The Wall of Winnipeg and Me" novērtēju ar 4 zvaigznēm, jo grāmatas sākums man šķita pārāk izstiepts, romantiskais varonis nu ļoti robusts, tik robusts, ka pusi grāmatas vispār likās tāds ambālis, neviens, nekas viņā nevarētu iemīlēties. Bet te nu es esmu, trīs dienas vēlāk, joprojām domājot par grāmatas pēdējo ainu pirms laimīgā epiloga. Zapatas stilā tā bija vienīgā pāra seksa aina, un pēc tā - laimīgas beigas. Zapatu mēdz dēvēt par t.s. slow burn karalieni, es to saucu par lēno gruzdēšanu, kad pāris dabonas tiiiiiiik lēeeeeni. Bet pēc 4 Zapatas grāmatām man jau liekas, es varētu uzrakstīt referātu par viņas romantiskajiem paņēmieniem un trikiem.

Mariana Zapata sakārto savu stāstu pilnīgi pēc saviem noteikumiem. Viņa gan paņem kādu no ierastajiem tropiem un ieliek savus varoņus tipiskās situācijās, bet kā viņa to dara, varētu jau teikt, ka tas ir mākslas darbs, bet nē, viņa vienkārši ir laba stāstniece. Pirmajos 90% grāmatas teksta mēs pamatīgi iepazīstam galvenos varoņus. Gandrīz uz robežas ar garlaicīgi – varoņi strādā, mācās, atpūšas, tiekas ar ģimeni un draugiem, kaļ plānus, savās svārstīgajās domās parāda savu iekšējo pasauli. Trīs grāmatās, kuras esmu lasījusi, kāds no galvenajiem varoņiem profesionāli nodarbojas ar sportu. Varoņi parāda sporta aizkulises, treniņu sviedrus, ēdienkartes smalkumus, aizspriedumiem pilnu vidi, dzelžainu izturību, rakstura stingrību, dzīvas, reālistiskas emocijas. Ainu pa ainiņai divi cilvēki tiecas viens otram pretī. Epizodi pēc epizodes viņi nonāk vienā vērtību līmenī. Kļūst par cilvēkiem, kas viens otru ciena, nemelo, nekrāpj, tur solījumus, dara viens otram patīkamu (bet ne seksuālu), atbalsta, pārsteidz, iepriecina un beigās klusi mīl. Un kad sižets uz beigām sakārtojas, tad arī tev, mīļais lasītāj, tiek balva – neaizmirstama, eksplozīva aina, kuru sasniedzot tu jau esi nokaitēts līdz dzirkstelēm, viens aprakstīts žests, un seko arī tavs literārais orgasms. Viss, pāris ir patiesi saticies. Varam turpināt dzīvot laimīgi.

Un nu beidzot pēc 3 grāmatām es sapratu, kas ir tie pirmie 90 % Zapatas teksta. Tā ir priekšspēle.

Tā ir meistarīga autores priekšspēle mīlas aktam, kuru viņa sniedz lasītājam.

"The Wall of Winnipeg and Me" stāsta par grafisko dizaineri Vanesu, kura piestrādā pie amerikāņu futbola zvaigznes Eidena Greivsa par asistenti/mājkalpotāju/palīdzi. Eidenam jāprecas, lai iegūtu ASV uzturēšanās atļauju, un Vanesai vajag naudu, lai samaksātu studiju kredītu. Fiktīvas laulības - ātri un nesāpīgi - atrisinātu abu viņu problēmas. Droši vien kādu 80 lappušu garumā tiek izsvērts un apsvērts, kāpēc to nedarīt, un pat pēc laulībām un tīri platoniskas kopdzīves attēlošanas jau liekas, nu bāc, kad beidzot būs kāds pikantumiņš, kurā brīdī būs kāda kaisles dzirkstele? Nē, Zapata ir uzņēmusi kursu un lēnām slīd pa ikdienu, šur tur pakaisot cerības sēklas, ka kaut kas labs starp šiem cilvēkiem ir iespējams. Kādā trešdaļā es biju gatava visam mest mieru, jo Eidens uzvedās kā cūka diezgan ilgu laiku, un nekādas sirsnības no viņa puses nenāca. Bet lēēēēnāāāām šīs Eidena un Vanesas dzīves ainiņas iefiltrējās manā apziņā, un atgriezties pie viņiem bija kā pēc smagas darba dienas atgriezties mājās. Es gribēju lasīt, kā viņi uzņem viesus, kā viņi pārdzīvo negaisu, kad Vanesai ir bail no tumsas, kā Eidens pārmāca Vanesas vardarbīgos brāļus un māsas, kā viņi kopā rūpējas par kucēnu, kā Eidens pamana visas viņas sejas izteiksmes, kā Vanesa pamana, ka viņš pamana viņas sejas izteiksmes. Ko es te gribu pateikt, ir darbība, darbība, darbība. Rakstnieku moto nr.1 - parādi, nevis pastāsti. Kontrastam - Račko pēdējais varonis tiešā tekstā, sievietes vārdiem, ir it kā šarmants, elegants un seksīgs (jo Račko visi sinonīmi nāk pa trim), bet vienīgais, ko viņš dara, ir smēķē.

Ko es vēl secināju no tiem 90% teksta? Visas darbības, notikumi bija par stabilitāti, drošību, atbalstu, ko viens varonis sniedz otram. Vanesas vārdiem autore Eidenu nepārtraukti raksturoja kā lielu, stipru, plecīgu, muskuļainu, XXXL, Big guy, siena un skapis (un kad autore NEpieminēja viņa vīrišķības simbola lielumu, es biju gatava viņas priekšā nomest ziedus). Un kas par būt seksīgāks par stingru, stabilu plecu, uz kura atbalstīties burtiskā un pārnestā nozīmē?

Pieņemsim, ka Zapatas grāmatas tekstu varētu uzlabot ar pikantākām epizodēm šur un tur. Viņš netīšām iznāk no dušas kails. Viņa tīra māju superīsos dibenšortos. Viņš lēnām laiza jogurta karoti. Šādi pārpratumi ir standarta elementi romantiskajos romānos. Un dažreiz tev gribas tieši to. Hesīti vai Maķīti, ātri un tūlīt, jo negribas gatavot lasi bez parmezāna cepeškrāsnī (Račko jaunākajā romānā ir recepte pa puslapu). Bet dažreiz, nu te, īstajā dzīvē, tev gribas īstas attiecības, īstus, lēnām šķīstošus ogļhidrātus, īstu saikni ar citu dzīvu, elpojošu cilvēku, un romānu, kuru gremot dienām pēc izlasīšanas, lai iedvesmotos no tā, lai mācītos, lai rastu apliecinājumu savām sajūtām un eksistencei – jā, ar mani arī tā ir bijis, jā, es arī tā jūtos.

Čiksītēm nevajag Donu, viņām vajag kādu, kas uzraks siltumnīcu.

Mana sirds nepieder portugāļu futbolistam, kanādiešu aktierim, īru dziedātājam, somu hokejistam vai Nūmenoras zudušajam mantiniekam. Mana sirds nepieder zīmolu plakātam, miljonāram ar gigantisku locekli, trīs mašīnām, divām villām un vienu bērnības traumu.

Mana sirds pieder vīrietim, kurš mani sasmīdina ar vārdu spēlēm. Kura balss māk nodārdēt kā negaiss jūlijā un nosanēt kā kamene pirms rudens miega. Kura "džemperis" sasildīs naktī, un pēc tam nosviedrēs, bet tas nekas. Kurš var atbildēt uz visiem V.I.P. jautājumiem ne savā dzimtajā valodā. Kurš saprot katru manu grēcīgo epizodi ar pārtērēšanos grāmatu vai humpalu veikalā un saka – tas nekas, tev to vajadzēja.

Mana sirds vienmēr piederēs autorēm, kuras neraksta formas pēc, kuras neraksta naudas pēc, kuras neraksta sensācijas pēc. Kuras māk balansēt sižetu, seksu un emocijas. Kuras pa vidu apspīlētiem bokseršortiem un saplēstām mežģīnēm māk ielikt sižetu par labākajām draudzenēm, kuras izšķir dzīves reālijas. Kuras māk iepīt sižetā izdegšanu, vēlmi pašrealizēties, dzelžainu ambīciju būt pirmajai – sportā, dzīvē, mākslā. Kuras paķer dzīves īstenības un pievieno tām fantāziju par sinhronu orgasmu. Kuras no burtiem uzbur dzīvus vīriešus, ar ieaugušiem bārdas rugājiem, nespēju skaidri komunicēt savas emocijas, bet spēju laicīgi pateikt piedod.

Un pēc visiem pārspriedumiem es sniedzu jums atbildi.

Kas ir erotisks?

Konteksts.

4 notes · View notes