#moteris | Explore Tumblr Posts and Blogs

nenuobodiistorike · 6 months

Text

Pagiriamasis žodis Žemaitei

Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?

Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.

Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.

Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?

Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:

1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.

2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.

3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!

Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.

*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.

Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.

#moterųistorija #moterys #emancipacija

15 notes · View notes

ugnethings · 2 months

Text

Vyras, kuris negailestingai degino jūsų laiką, tampė jūsų nervus, tirpdė jūsų savivertę, gesino meilę sau ir gyvenimui, kuris melavo, išdavė, nuvylė, silpnino jus, sendino, naudojosi, darė iš jūsų tai, kuo nesate ir apskritai - stipriai apgadino jums gyvenimą - jis visa tai rodė jums jau nuo pat pirmosios judviejų pažinties dienos. Ir šitoje vietoje moterys skuba šaukti - o neee, pradžioje jis buvo visai kitoks, po to tik pasikeitė! Nebuvo. Visos raudonos vėliavėlės plėvesavo jau pirmojo jūsų susitikimo metu. Ir čia moterys skyla į dvi stovyklas - tos, kurios tiesiog nesugebėjo to pamatyti, ir tos, kurios leido sau to nematyti. O giliai širdyje jautė, žinojo. Skrido, kaip ta plaštakė į šviesą. Ir tai ne tik dėl menkos moters savivertės, vaikystės/paauglystės niuansų ar gero fetišo vakarais. Kartais, mes žmonės elgiamės išties keistai ir nepaaiškinamai. Būna, matome žmones - tarsi sutvertus šeimai. Tu žiūri į jį ir matai su juo tobulą savo gyvenimo ratą, savaeigį ciklą. Žiūri..ir jauti tikrumą, nuspėjamumą. Žiūri..ir matai, kad viskas bus stabilu, stipru, kad bus gerai. Žiūri, ir renkiesi.... Tai, ko nematai, nejauti ir nesupranti iki galo. Tai, kas keistai traukė į save.

Tai, kas galiausiai tave pražudė

5 notes · View notes

sweethearttal · 9 months

Text

credit: nedora moteris or brokenstandards

#alona tal #alona tal gif #seal team #stella baxter #stella baxter gif

11 notes · View notes

resentfuljustice · 1 month

Text

Išskydęs motyvų kompasas

2021-12-08 15.30 El Cajon, CA

Jaučiau, kaip pro tvirtai susuktą rankšluostinę sieną prasprūdo vienišas lašas ir nutekėjo mano oda žemyn link megztinio apykaklės. Mačiau, kaip kirpėja Agnė – o mano gyvenime visos moterys, kurioms leidau prisiliesti prie mano plaukų, buvo tik Agnės – stūmė link manęs nedidelį staliuką su vis cyptelnančiais ratukais, kurio paviršiuje nedrąsiai teliuškavo juodos kavos puodelis. Iškart pastebėjau, kad prie puodelio gulėjo į elegantišką, tamsiai rudą matinį popierių įpakuotas šokolado kvadratėlis. Nepasukdama galvos, tik nukreipdama žvilgsnį į dešinę pusę, neatsargiai suėmiau šokoladą ir grubiai išpakavau. Nesimėgaudama susikišau jį į burną – lyg turėčiau kažkur skubėti, arba tarsi už mano nugaros kažkas tik ir tyko, kol galės tą šokoladą iš manęs atimti. Atsikvėpusi žiūrėjau į dūzgiantį Karaliaus Mindaugo prospektą, ir leidau kakavos skonio masei iš lėto ištirpti man ant liežuvio.

Mieguistai primerkusi akis žavėjausi aplink mane besisukančiomis kvepiančiomis būtybėmis. Jos visos be jokios išimties buvo svaiginančiai gražios – tik kiekviena skirtingai. Stebėjau prie registratorės stalo parimusią, aukštą šviesiaplaukę taisyklingo ovalo formos veidu, kurios kojomis žvilgsniu važiavau kaip kokiu eskalatoriumi. Pasiekusi jos šiek tiek žemyn tįsti pradėjusius skruostus, į kuriuos – galėjau garantuoti – meilužių lūpos naktimis neapdairiai, bet minkštai atsitrenkdavo kaip į kokius zefyrus, skirtus grilinimui – nusekiau vieniša, ant peties prigulusia palaida sruoga, kuri jungėsi į garbanotą plaukų kupetą, kuri vis dramatiškai pakildavo kiekvieną kartą kažkam pravėrus salono duris. Vienos rankos kelis pirštus ji agresyviai laikė užkišusi už šviesių džinsų kilpelės, skirtos diržui. Registratorei sugrįžus į savo darbo vietą, ji nekantriu judesiu iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė suglamžytas grynųjų kupiūras ir padėjo jas ant stalviršio. Nesulaukusi jokio patvirtinimo dėl apmokėjimo, patraukė link sukabintų striukių – iš ten skubiai pagriebusi pieno baltumo spalvos Massimo Dutti paltą, užsimetė jį tik ant savo pečių ir išėjo į lauką.

Jai užtrenkus duris, ore pasklido tik grožio salonuose parduodamo plaukų lako aromatas, susimaišęs su šimtaprocentinio kašmyro megztinio ir egoizmo užuominomis. Nebūčiau guldžiusi galvos dėl jos besąlygiškos meilės sau, bet buvau užtikrinta, kad ji neieškojo savo vertės bedugniuose svetimų žvilgsnių ežeruose.

Kitapus sienos sukabintų lauko rūbų – turbūt mažiau patyrusios kolegės paprašyta – juodos spalvos indelyje plaukų dažus maišė Agnė. Jos žvilgsnis buvo ramus, gal net šiek tiek nuobodžiaujantis – kas keletą sekundžių ji vis nusukdavo akis nuo garuojančios chemijos į gretimais esančią gatvę, kur protarpiais ant šaligatvio vis sušmėžuodavo vienišos snaigės. Stebėjau jos vis retkarčiais stabtelnančias rankas, kurios buvo tatuiruotos nuo pečių iki rankų pirštų galiukų – nesvarbu, koks metų laikas siautė už salono vitrininių langų, ji visuomet mane pasitikdavo su tamsiausiu įmanomu įdegiu ir berankovėmis palaidinėmis. Lyg nematomu pirštu vedžiodama kažkieno neapgalvotai paruoštą instrukciją, keliavau po jos istoriją pasakojančius odos lopinėlius. Spygliuotos, raudonos rožės vyniojosi aplink sąlyginai nedidelį kaukolės eskizą, iš kurios akiduobių į padanges sparnus kėlė dvi kregždutės – visi jos piešiniai pavydėtinai dėrėjo tarpusavyje, nes buvo to paties stiliaus – ar Lietuvoje jį irgi vadino tradiciniu amerikietišku, ar tiesiog tradiciniu? Negalėjau jos įsivaizduoti su tokiomis pačiomis tatuiruotėmis, kuriomis dabinosi dauguma mano pažįstamų žmonių – minimalistinėmis, akvarelinėmis, linijinėmis, geometrinėmis arba tiesiog… Nuobodžiomis? Arba tu turi kiaušus, ir išsitatuiruoji kokią ryškią, konkrečią širdį, persmeigtą su durklu, iš kurios kraujo lašai suteka į butelį, kuriame rymo įstrigusi skoningai pusnuogė moteris – su ilgesingomis lūpomis ir užrištomis akimis – arba lieki prie savo saugių eglučių miško, šleikščiai saldžių sapnų gaudyklių ir klišių, kurių gėdysies dar net nepraėjus metams.

Kai Agnė grįžo prie manęs ir palinkusi arčiau pradėjo švelniai skalauti drėkinančią kaukę iš susivėlusių plaukų sruogų, pradėjau užuosti po truputį įsiliepsnojantį laužą, Nivea kremą iš mėlynos metalinės dėžutės, chloru permirkusį maudymosi kostiumėlį ir šaltakraujiškumą. Gal jos smegenys ir nebuvo perpildytos dopaminu – pusę dienos parinkinėjant kiekvienam klientui komfortabilią vandens temperatūrą ir įtrinant šampūną, kol suputos – bet jos ranka niekuomet nesudrebėdavo. Net jeigu ir lemtis, prunkšdama į ūsą, padalindavo jai čirvų dvoikę ir pikų septynkę.

Išgėriau paskutinį gurkšnį atšalusios juodos kavos ir pabandžiau įsivaizduoti pasaulį, kuriame turėčiau galią kaip koks Dyson siurblys susitraukti ir pasivogti iš kitų savybes, kurių pavydžiu. Ar žaviuosi. Ar tiesiog trokštu.

Kur išdrįsčiau būti kitiems nepatogi.

Kur pirmoje vietoje neapgailestaudama pasistatyčiau savo norus.

Kur nesijausčiau visuomet kažkam už kažką skolinga.

Kur galėčiau svilinančiame karštyje su drėgnu rankšluosčiu blizginti stiklines, kol per mano nugaros vidurį vis šaltinėliu tekėtų prakaito srovė, bet mano vienintelis tos dienos rūpestis būtų kurios pakrantės smėlį šiandien popiet purtysiu iš Kafkos puslapių.

***

– Asmeniškai rekomenduočiau virtuvėje salelės nestatyti, geriau valgomasis stalas su kėdėmis. Nes abu netilps. Ir taip visi visada visur skubam, o dabar dar ir vakarieniautumėt realiai atsistoję… – prieš gerus penkis metus sėdėjome interjero dizainerės kabinete, ir užhipnotizuoti klausėmės jos pasiūlymų pristatymo. Vis reguliariai su alkūne baksteldavau jam, tarsi be žodžių norėdama priminti apie savo genialią idėją patiems neužsiėminėti tokiais dalykais. Švytėjau nelyginant kaip kaitrinė lemputė, kol mano kūnas greičiau už mano protą sureagavo į toliau tekančius dizainerės žodžius.

– …ar tikrai esat apsisprendę dėl šitos patalpos? Kad jos funkcija tikrai bus kaip darbo kambario? Žinokit tikrai labai daug klientų viduryje darbų man vis paskambina, kad sorry, vis dėlto keičiam ofisą į vaiko kambarį.

Pradėjau nervintis, kad prieš tai atsisėdusi nenusirengiau džinsinio švarkelio, nes man per akimirką pasidarė karšta. Tada nepatogiai pasimuisčiusi atsisukau į jį, ir jo akyse sutikau atsispindintį identišką pasimetimą, kuris mane savotiškai nuramino.

“Kuo ji mane laiko, gal kokia child bride? Kaip ji taip paprastai ir dalykiškai gali iškelti tokias mintis į paviršių – man dar tik 25 metai, kodėl aš savo noru ir sveiku protu turėčiau pasirašyti tokiam nuosprendžiui?” – nepasitenkinimu permirkę žodžiai mano galvoje veržėsi kaip iš plyštančios Vezuvijaus keteros, tačiau po sekundės viską užklojau vulkaninių pelenų sluoksniu ir sugebėjau tik mandagiai tarstelti.

– Ne, tokių planų neturim. Tikrai liekam prie darbo kambario.

Mano sudrėkusį delną jis švelniai spustelėjo, lyg garsiai ištartus žodžius patvirtindamas oficialiu parašu su sąlyga, kad sutartį peržiūrėsim po sutarto laiko.

***

– Būk gera, prašau, davai tu nupirk. Ta prasme pati pagalvok, suprask mane, kaip iš šono atrodys. Tame pačiame pirkinių krepšelyje antidepresantai ir nėštumo testas?

Be žodžių linktelėjau draugei, ir susikaupusi dairiausi po prekių lentynas pirmo Akropolio aukšto Eurovaistinėje – kažkur tarp gydomųjų dantų pastų ir maisto papildų su nuolaidomis ieškojau tvarkingai surikiuotų dėžučių. Didelė tikimybė, kad jos bus kokios rausvos spalvos, su besišypsančia moterimi, galbūt netgi su kokiu kūdikiu ant rankų – ir tada susimąsčiau apie jų pirkėjų tikslinę auditoriją, tačiau galėjau spręsti tik besiremdama duomenimis iš mane supančio rato. Po dešimt minučių jau stovėjau atsirėmusi į vienos iš moterų tualeto kabinos duris, ir klausiausi iš už plastiko sienelės vis tyliai pasigirstančio draugės monologo.

– Ką aš žinau. Net nesu tikra, ką daryčiau. Gal auginčiau?

– Bet tu jo net nepažįsti normaliai.

– Jis turi pinigų. Bet kodėl manai, kad jis man išvis reikalingas? Ir ką pagal tave reiškia “normaliai pažinoti”? Žinok, kartais tiesiog dalykai nutinka, ir tu su tuo tiesiog imi ir dealini.

Nesupratau, apie ką ji kalbėjo. Jeigu prieš kažką darant tu apgalvosi visus įmanomus scenarijus, sudėliosi galimus sprendimus toms situacijoms, dėl visko dar iš anksto su protu (arba nelabai) panerimausi, kaip pas tave gali kažkas netikėtai nutikti?

– Juk tam visada buvo kažkokia galimybė. Tikimybė.

– Žinoma – bet juk tu kiekvieną kartą išeidama į gatvę juk neapgalvoji ir nepaskaičiuoji tikimybės, kad tave koks random girtas vairuotojas taranuos ir tu kojas užversi? Paduok man vandens, kaip tyčia visai nenoriu sysiot, – per durų viršų ištiesusi jai mineralinio buteliuką, toliau tylėjau. Viduje svarsčiau, ar dabar tinkamas laikas jai papasakoti apie savo kartais nevaldomai išbujojančias fantazijas, kai net ryte besirinkdama apatinius pradedu svarstyti apie tai, kad jeigu kam nors dėl kažkokios priežasties prireiktų mane gaivinti, su paramedikų replėmis prakirpus mano palaidinę, jie ten rastų kažką visai malonaus akiai.

Kadangi per ilgai dvejojau, mano mintis nutraukė pasigirdęs kuklus čiurlenimas už tualeto kabinos durų, tada lengvesnis draugės atsikvėpimas ir pasidalinimas dėmesį nukreipiančiomis naujienomis.

– O tu atsimeni tą mano draugę Ievą?

– Lyg ir taip, o ką?

– Žinok ji su vedusiu vyru ir jo vaikais apsigyveno. Nu jis jau kaip ir išsiskyrė jau oficialiai, bet vis tiek pagalvok – ji realiai kažkieno pamotė. Įsivaizduok dabar save, krapštaisi sau akis anksti ryte, keliesi prieš švintant, sukrauni kuprinytes, dar kokius dantis padedi išsiplaut ir tepi sumuštinius dviems mazgiams, kurie net ne tavo.

– Ei, o tavo dabartinė situacija? Jeigu teigiamas – tai viskas, niekas niekada gyvenime tavęs neims, nes tu jau boba su vaiku?

– Aš taip nesakiau. Tiesiog jų situacija žiauriai keista – pagalvok, jis su ja susipažino per Tinderį, ir jis jai nieko nepasakė nei apie žmoną, nei apie vaikus iki tol, kol ji visiškai įklimpo ir jį įsimylėjo – koks dalbajobas taip sugalvoja sukčiaut?

– Tai jis turėjo iškart prisiduot, gal net profilyje apsirašyt?

– Nemanau. Bet per kokį trečią pasimatymą gal galėjo apie tai kažką maloningai užsiminti…

– Ir kaip jai sekasi? Kaip ji jaučiasi tokiame… amplua?

– Kažkaip šūdinai ten jiems viskas rutuliojasi. Pagalvok – ji nuoširdžiai jį myli, nori ištekėti, nori vyro, nori santuokos, nori vaikų. O kaip iš jo varpinės viskas atrodo? Jis jau nebenori pirštis – nes vieną kartą taip jau darė ir nieko gero neišėjo. Ženytis irgi tuo labiau ne. Jai jos vaikas būtų pirmagimis – stebuklas, nunešantis stogą, o kas jam? Galvoji jis nori trečio, nori daugiavaikiu tėvu būt?

– Blemba, vapšė kodėl ji dar su juo…?

– Kad ji ir tuos jo vaikus belenkaip pamilo. Nenori dabar skirtis, drąskytis, sako va jiems dar viena trauma būtų, ir taip jau užtenka. Tu pabandyk įsivaizduot. Čia net ne jos vaikai, o ji dėl jų “skirtis” nenori. Kažkokia beprotystė.

Priėjau prie kriauklės ir pradėjau su šaltu vandeniu plautis rankas. Išsitraukusi lygiai tris popierinius rankšluosčius, iš lėto juos glamžiau delnuose, kol galų gale prisidėjau drėgną gumulą prie kaktos ir užsimerkiau. Jaučiausi pražiopsojusi akimirką, kada mūsų problemos ir dvejonės iš “kur šeštadieniui susišaudyti partiją”, “negaliu apkęsti savo darbo, ką daryti”, “kur prigriebti bilietus per ilgąjį savaitgalį” transformavosi į “gal ir gimdysiu keturis mėnesius pažįstamo vyro vaiką” arba “ar tikrai sugebėtum priimti ir mylėti kitą žmogų su visu jo bagažu?”. Kur aš buvau visą šitą laiką?

Kol pirštais braukiau per pudrą, subėgusią į paakių raukšleles, išgirdau atsirakinančias mano draugės tualeto kabinos duris. Ji abejingu veidu nužvelgė mano susirūpinusi atspindį veidrodyje, tada energingai įmetė plastikinę lazdelę į prie durų esančią šiukšliadėžę.

– Varom nusipirkt kokį citrininį veipą į “Skonis ir kvapas”. Ir spritziuką iš Maximos užsimaišysim pas tave namie.

Viena po kitos išlindom iš nebylios, daug paslapčių saugančios Akropolio moterų tualeto prieblandos į šiek tiek per šviesią parduotuvių alėjos apsuptį, kurioje virė nė kiek nepasikeitęs šurmulys, kurį palikome prieš tai užvėrusios duris. Mačiau, kaip iš lėto praeidama, mano draugė su užuojauta nužvelgė kavos karietoje dirbančią merginą. Ji nieko garsiai nepasakė, bet iš jos papilkėjusių akių galėjau atspėti, apie ką ji tuo metu galvojo. “Įdomu, ar ir šitai panai tas vadovas darbo metu už šiknos graibo?”

Nežinau, ko mes abi tą dieną tikėjomės – gal, kad išgirsime trakštelnančias ir pabyrančias neįvykusių likimo vingių šakas – bet nei viena nedrįsome per petį žvalgytis atgal.

#spilled ink #decisions decisions #confuzzled

2 notes · View notes

graphicpastel · 6 months

Photo

(per „Moteris tokia pati, tik akys kitokios“ „iPhone“ dėklas parduodamas GraphicPastel )

#findyourthing #redbubble #moterys moterųfashion moterųįgalinimas moterysverslas moteryspalaikomoterį moteriški drabužiai moterųmada moterųstilius moterųsveikata women

0 notes

bukimevieningi · 11 months

Text

Kodėl viduramžių prostitutės buvo vadinamos „raudonkepuraitėmis“ ir kiti faktai, kurių nerasite knygose

Pagal viduramžių Europos tradicijas, bet kuri moteris turėjo priklausyti vienam ar kitam socialiniam sluoksniui. Priešingu atveju, jos laukė vienatvė ir visuomenės panieka. Kad ir kaip būtų keista, tais laikais prostitucija nebuvo pati blogiausia išeitis iš tokios padėties. Pasak viduramžių tyrinėtojos Rosalie Gilbert, viduramžiais moters socialinį statusą lėmė ne amžius, išsilavinimas ar net…

View On WordPress

#Europa #Moterys #Prostitucija

0 notes

draugai · 2 years

Text

Pajūry smagiausia yra klausyt ką žmonės šneka. Nes gi ne užsienis, kur nebūtinai suprantam.

Moteris su vyru sėdi prie Nidos švyturio, abiem kokių 55 m.:

Moteris: skraido kažkoks didelis paukštis ir ten trys mažiukai jį persekioja, įdomu kodėl Vyras: gal ten jo vaikai, pinigų prašo

#dad joke #Lietuva

24 notes · View notes

nedoramoteris · 8 months

Text

credit: nedora moteris

#tyler hoechlin #tyler hoechlin avatars #tyler hoechlin icons

305 notes · View notes

tomasyono · 2 years

Text

Kada moters ne iš tikrųjų reiškia ne?

#santykiai #sex #pažintys #datingadvice #psichologija Kaip žinoti, kada moters “ne” iš tikrųjų reiškia “ne”, o kada “ne”, bet iš tikrųjų “taip”, bet pirmiausia pabėgiok ir pagauk”? ATSAKYMAS: Dažnai moters “ne” reiškia – nežinau, ką pasakyti. Tai atvejai, kai moteris nėra tikra dėl situacijos raidos, ar ji yra priimtina, saugi, ar suteiks jai malonumą. Kartu ji nenori prarasti potencialaus…

View On WordPress

#0 moteris #0 vyras #Meilė #santykiai #santykiai šeimoje

0 notes

pipirometos · 1 year

Text

Hirokazu Koreeda filmo „Brokeris“ (2022) pristatymas

„Brokeris“ (kor. 브로커; angl. Broker) – filmas, kurį žiūriu antrą kartą po metų pertraukos. Per šituos metus niekaip negalėjau jo pamiršti – vaizdinių ir dialogų nuotrupos lyg iš niekur vis iškildavo į mano sąmonės paviršių. Panašu, kad šis kūrinys gerai įleido šaknis į mano vidų…

Vengiu apdovanojimus laikyti kertiniu aspektu, kuris nusako filmo kaip meno kūrinio vertingumą bei klijuoti apdovanojimus ar nominacijas pačiame pirmame sakinyje dar prieš minint pačio kūrinio pavadinimą, nes, mano akimis, menas ir idėja „įrodyti, kad menas vertas“ iš prigimties prieštarauja vienas kitam. Nepaisant šito, negaliu atmesti fakto, kad gerai įvertinti filmai dažniausiai iš tikrųjų būna verti pamatyti. Taigi – „Brokeris“ pirmą kartą rodytas Kanuose 2022 metais, kur buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei bei laimėjo Ekomeninės žiuri prizą. Nors ir pakankamai pripažintas, pasigedau, kad tiek pat proporcingai apie jį būtų kalbama ar rašoma. Ypač lietuvių kalba. Todėl jaučiu, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip būti žmogus, kuris į interneto bedugnę išleis bent kažkokius žodžius.

Filmas prasideda scena, kuomet jauna moteris savo kūdikį palieka šalia gyvybės langelio, kartu palikdama raštelį: „Woo-sung, atsiprašau. Būtinai ateisiu tavęs“. Šitaip kūdikis patenka tiesiai į brokerių rankas, kurie naudoja gyvybės langelį, kad galėtų paliktus kūdikius „geriau parduoti jų norintiems tėvams nei palikti užaugti našlaičių namuose“ – kaip sako jie patys. Pamatę raštelį jie tik numoja ranka – tokį sentimentą budint prie gyvybės langelio jie regi jau ne kartą. Tačiau kitą dieną iš tikrųjų pasirodo Woo-sung mama, kuri inirtingai klausinėja apie vakar jos paliktą kūdikį. Tačiau atsakymo negauna – jai pasakoma, kad joks kūdikis vakar nebuvo priimtas. Tam, kad išvengtų rimtesnių nesusipratimų galinčių sukliudyti kūdikio pardavimui, vienas iš brokerių, Dong-soo, parsiveda kūdikio mamą parodyti, kad jos kūdikis vis dėlto buvo priimtas. Tik ne į našlaičių namus – jis suplanuotas parduoti klientams-tėvams. Šitaip abu brokeriai, kūdikis ir jo mama pradeda kelionę surasti gerausius klientus, kurie nupirks kūdikį nepaisant jo „negražių antakių“. Jiems iš paskos keliauja ir pora detektyvių, kurios siekia pičiupti brokerius kūdikio pardavimo akte.

Režisieriaus, scenarijaus bei montažo autoriaus Hirokazu Koreeda kūriniai pasižymi socialinių problemų vaizdavimu su didžiuliu atidumu subtilumui, niuansui bei teikiant pirmenybę gyvenimiškam paprastumui. „Brokeris“ ne išimtis. Šis filmas lyginamas su japonų režisieriaus „Vagiliautojais“ dėl abu kūrinius siejančio bendro motyvo – šeimos; nepažįstamų ir iš pažiūros labai skirtingų žmonių, kurie netikėtai susieina kartu ir atranda tarpusavio ryšį. Taip ir pats režisierius apibūdino „Brokerį“ – jo matymu naujasis filmas sudaro tarsi diptiką kartu su 2018-ųjų „Vagiliautojais“.

Šio H. Koreeda kūrinio naratyvo centre atsiranda įsitikinimas: „Jeigu ruošiesi išmesti [kūdikį] lauk – negimdyk.“ Tai, beje, ir patys pirmi žodžiai ištarti šiame filme, kurie lyg atveria vartus į tolimesnius šio įsitikinimo nagrinėjimus; po truputį žiūrovui atskleidžiami oponuojančių stovyklų pasauliai, po truputį pradedama jausti, kad į tokius sudėtingus socialinius klausimus nėra vieno neginčytino atsakymo. Galima būtų pasakyti, kad režisierius netgi veda tolyn nuo atsakymo į klausimą, it sakytų: „Sustokime. Apsidairykime aplink. Pamatykime kitą. Supraskime kitą.“ ir skatintų pirma įsiklausyti į žmogų, o ne švaistytis asmeninėmis nuomonėmis-nuosprendžias apie tai, kuris čia kalčiausias. Pačioje kulminacijoje, monetos su dvejomis pusėmis principu, iki susidūrimo yra sugretinami du pasauliai: jaunos mamos, norinčios palikti savo naujagimį, ir jau suaugusio vyro, kuris vaikystėje buvo paliktas mamos.

– Ar nepraverstų skėtis? – Skėtis? – Mhm, didelis skėtis. Toks, po kuriuo dviese galima sutilpti. – Tada tikiuosi, kad jis raudonas. Su nupieštom braškėm.

H. Koreeda šį kartą savo kūrinį patikėjo ekranuose išpildyti Pietų Korėjos aktoriams. Režisierius minėjo, kad su aktoriumi Song Kang-ho jau kurį laiką norėjo dirbti kartu. Scenarijus prasidėjo tokiu, prieš režisieriaus akis iškilusiu, vaizdu: Song Kang-ho kunigo rūbuose laiko kūdikį, tada jam besišypsodamas jį parduoda. Nuo pirmosios idėjos nebuvo toli nutolta – Song Kang-ho filme vaidina valymo salonėlio savininką Ha Sang-hyeon, kuris iš bažnyčios našlaičių namų gyvybės langelio pasiima kūdikius, kad juo galėtų nelegaliai parduoti ir taip užsidirbti. Aktorius yra gerai žinomas už savo roles režisieriaus Park Chan-wook filmuose „Sympathy for Mr. Vengeance“ (2002 m.), „Sympathy for Lady Vengeance“ (2006 m.), „Troškulys“ (2009 m.) bei režisieriaus Bong Joon-ho filmuose „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Sniego traukinys“ (2013 m.), „Parazitas“ (2019 m.).

Song Kang-ho už pasirodymą „Brokeryje“ buvo įvertintas geriausio aktoriaus apdovanojimu 2022-ųjų metų Kanuose – pirmasis korėjietis festivalio istorijoje.

Kiti aktoriai Pietų Korėjos kino industrijoje žinomi ne mažiau. Aktorius Gang Dong-won vaidina Dong-soo – dešiniąja Ha Sang-hyeon ranka, kuris dirba bažnyčios našlaičių namuose nepilnu etatu ir budi prie gyvybės langelio. Gang Dong-won dar žinomas iš veiksmo filmo „Secret Reunion“ (2010 m., rež. Jang Hoon), kuriame vaidino kartu su tuo pačiu Song Kang-ho. „Brokeryje“ vyresniosios detektyvės, vardu Soo-jin, role atliekanti Bae Doona jau ne pirmą kartą pasirodo H. Koreeda filme – 2009-ais metais ji atliko pagrindinį vaidmenį režisieriaus kūrinyje „Air Doll“. Aktorė dar žinoma iš jau prieš tai minėto „Sympathy for Mr. Veangeance“ bei Netflix serialo „Sense8“ (2015-2018 m., rež. Wachowski seserys). Jaunos mamos Moon So-young rolę „Brokeryje“ atlieka kylanti aktorė Lee Ji-eun (dar žinoma savo sceniniu vardu kaip IU), kurios pasirodymas seriale „My Mister“ (2018 m., rež. Kim Won-seok) sužavėjo ir H.Koreeda – pamatęs Lee Ji-eun jame, nusprendė jai pasiūlyti rolę „Brokeryje“.

Grįžtant prie filmo tematikos, nepaisant pagrindinės temos svorio ir jos socialinio aktualumo, istorija yra pasakojama per daug nedramatizuojant. Minėtas H. Koreeda kūriniams būdingas paprastumas labiausiai atsispindi ne tik atsakingai parinktuose vaizduose ir kompozicijose, bet ir veikėjų dialoguose, kurių dėka filmas kartas nuo karto sublizga šiokiu tokiu komediją primenančiu lengvabūdiškumu.

– Kas čia dabar? Kas tavo antakiams?

Ši ir panašios scenos priverčia jei ne garsu nusijuokt, tai bent plačiai nusišypsot.

Ko „Brokeryje“ sklidina – tai nuoširdumo ir tikrumo. Būtent to nuoširdumo ir tikrumo, kurie jaučiami iš veikėjų, nesistengiančių būti niekuo daugiau kaip paprastais žmonėmis. Žiūrint šį filma, atrodo, kad gali jausti pavasario brizą lengvai braukiantis veidu. Lyg gali užuosti tą gyvumą, kuris būdingas pavasario vėjui; lauke dar žvarbu, tačiau oras jau minkštėja, vėjas švelnus... Toks jausmas, kad ne tik gamta iš sąstingio atšyla, bet truputis po trupučio ir visas kūnas, ir širdis atitirpsta. Šis filmas tarsi įkūnija pavasarį.

Dar vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti – tai garso takelis, kuris tiksliai įgarsina filmo emocinius atspalvius, juos dar labiau išgrynindamas ir paryškindamas. Garso takelio autorius – Pietų Korėjos kompozitorius Jung Jae-il, kurio kūriniai neretai pavadinami ikoniškais. Greičiausiai jūsų ausys jau yra girdėjusios kompozitoriaus darbus rež. Bong Joon-ho filmuose „Okja“ (2017 m.) ir „Parazitas“ (2019 m.) ar seriale „Squid Game“ (rež. Hwang Dong-hyuk), kuriame meistriškai muzikos pagalba kuriamas baugumas.

„Brokerio“ garso takelį klausykite čia: https://www.youtube.com/watch?v=YRTy9A8xXZw

„Brokerį“ be galo rekomenduoju visiems, kurie yra found family, ar family of choice, naratyvo tropų fanai. Taip pat ir tiems, kurie mėgsta filmus su rimtomis socialinėmis įžvalgomis, tačiau nenori žiūrėti kažko per daug sunkaus ir nugramzdinančio į didelius apmąstymus. Tiems, kurių pavasariai dažnai būna mėlyni, šis kūrinys turi galios tą mėlynę transformuoti į kažką mažiau šaltą, kažką, kas visai jauku. O jei vis planuojate pradėti savo kelionę po Hirokazu Koreeda filmografiją – „Brokeris“ gali tapti puiki pradžia.

#Žiūriu/Klausau/Jaučiu #2023 #Pavasaris #Lietuva

3 notes · View notes