zemeslaume
Žemės Laumė
senuosius papročius sekančios lietuvės minčių ir nuotraukų blogas
25 posts
Don't wanna be here? Send us removal request.
Last Seen Blogs
sims4sm-blog
sims4sm
eveningdove
Outer Space Makes Me Gayer
dija002
Untitled
praktykiadam25-blog
Bez tytułu
electric-demons-in-love
Your Local Trash Demon
Text
„LAIMINGASIS LAZARAS“ APIE GĖRIO (NE)BŪTĮ
Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.
Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.
Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu, o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.
Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.
Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.
Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.
Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?
Žemės Laumė, 2023-10-15
2 notes
·
View notes
Text
Būtis tarp/ant ribos – eksperimentinė dokumentika
Pav. 1 "Acheronas" (2023), režisierius Manuel Muñoz Rivas
Ar kada svarstėte apie tai, į kokio tipo transą įvestų filmas apie persikėlimą keltu? Kokias mintis apie vaiduoklius ir tarp ribų esantį pasaulį galėtų sukelti dokumentinis kinas? Eksperimentuojantys juostų kūrėjai narplioja vaidybinio kino ištyrinėtas temas, suteikdami joms naujų įžvalgų, apmąstymų, erdvės svarstymams ne tik menininkui bet ir žiūrovui.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo tris eksperimentinio žanro filmus šių metų programoje, iš eilės pradedant nuo „Azijietiška vaiduoklių istorija“ (režisierius Bo Wang, 2023). Trumpametražis 37 minučių trukmės filmas pasineria į gan aštrią temą – per ironijos pripildytą prizmę su vaiduokliškais elementais nagrinėja komunistinės Kinijos įtaką Hong Kongui, aplinkinėms Azijos šalims bei JAV istoriniame kontekste. Filmas pripildytas ne tik įdomios ir šokiruojančios informacijos apie 20-tojo amžiaus vidurio įvykius, bet ir įmantrių garso montažo savybių – persipinantys garsai suteikia pulsą ir ritmą dokumentinei archyvinei medžiagai, kurią papildo režisieriaus užfiksuoti momentai šių laikų kontekste. Šmaikštus režisieriaus požiūris į kūrybą apie politiką suteikia ganėtinai savitą charakteristiką dokumentiniam kinui, atliekantis uždavinį supažindinti su istorine medžiaga.
Kitas filmas vakaro programoje: „Žydėjimas“ (režisieriai Helena Girón ir Samuel M. Delgado, 2023). Per 17 minučių trukmės paieškas paslaptingosios ir mitinės salos pavadinimu San Borodonas kūrėjai supažindina su seniai ispanų kultūroje iš kartos į kartą Kanarų salų regiono gyventojams girdimu mitu. Patys kūrėjai jo paieškos klausimui suteikia kitokią spalvą: tikslas surasti salą yra savanaudiškas, mat tikrasis siekis yra ją pasisavinti. Kokia to prasmė ir kur slypi moraliai teisingas pasirinkimas? Kūrėjų rankomis apdirbta juosta (montaže maišyta su skaitmeniniai apdirbta juosta), kurioje slypi ne tik jų užfiksuoti kadrai iš Kanarų salų regiono bet ir intymumas užkoduotas unikaliame juostos spausdinime, užduos meditatyvią būseną, besitęsiančią iki kito filmo.
Paskutinysis darbas – ginčitinai hibridinis eksperimentinis filmas, esantis kažkur ant ribos tarp dokumentikos ir vaidybos – „Acheronas“ (režisierius Manuel Muñoz Rivas, 2023) geras 26 minutes nagrinės gyvenimo kelionės klausimą. Pats filmo pavadinimas duoda užuominą žiūrovams: Acheronas graikų mitologijoje, tai upė, kuria sielos plaukia į požeminį pasaulį. Taip ir keltu besikeliantys, ribinėje terpėje tarp būties ir nebūties estintys pakeleiviai keliauja link savo tikslo (kuris tikrai nėra pomirtinis pasaulis!). Sudėtingais rakursais papildančiais kasdienius, tačiau tarpusavyje nesusijusius ir žavius dialogus, 16mm juostoje užfiksuota dienos ilgio kelionė raminančiai veikia panašioje liminalioje erdvėje esančius žiūrovus. Kur prasideda matomo filmo realybė ir kur ji susijungia su pačiu žiūrovu?
Programos unikalią dvasią apibendrinant diskusija su trimis minėtų filmų režisieriais („Acherono“ ir „Žydėjimas“) susiguls mintys apie matytą eksperimentinę dokumentiką. VDFF kuratorių atrinkti filmai tarpusavyje sukuria ypatingą žanrinį žaismą – nors filmų istorijos ir temos skirtingos, žiūrint kartu jie prideda savito žavesio vienas kitam, perkeldami žiūrovą į ramius ir gilius apmąstymus. Paskutinis seansas 20-tajį kartą vyksiančio festivalio programoje rytoj 19 valandą „Skalvijos“ kino salėje.
Žemės Laumė | 2023-09-30
0 notes
Text
jau rudenėja
kaip gražiai šoka medžiai
Perkūno užduotam ritmui,
jo aidintiems karinio būgno garsams,
kol Saulė bergždžiai bando atsiimti dieną.
jau rudenėja,
oras aštresnis ir gaivesnis,
Vėlinas po mažėle gesina savo laužus
prie kurių linksmindavosi su Gabija.
Žemyna ruošiasi miegoti -
jau tuoj jos numylėti žali žemės lopinėliai
nusidažys kraujo ir aukso spalvomis,
taip atsiduodami žiemos Ladai.
o tada po ledo karalystę,
vaikščios vilkės ir lietuviai:
karaliaus jie net vienatvėje,
laiką stingdinančio sniego platybėse.
ir Vėjas ir Lietus jau traukiasi
nors Perkūnas dar būgnyja -
karo nebus,- taip jie byloja,
įskridus Deivei Paukštei į namus.
2023 09 01
Žemės Laumė
1 note
·
View note
Photo
IGOR OZHIGANOV
“Морана” (Morana)
~
Marzanna (in Polish), Марена (in Russian), Morė (in Lithuanian), Morana (in Czech, Bulgarian, Slovene, Serbian, Bosnian, and Croatian), or Morena (in Slovak and Macedonian), Maslenitsa (in Russia) and also Mara (in Belarusian and Ukrainian), Maržena, Moréna, Mora or Marmora is a Baltic and Slavic goddess associated with seasonal rites based on the idea of death and rebirth of nature. She is an ancient goddess associated with winter’s death and rebirth and dreams. In Slavic rites the death of the Goddess Marzanna at the end winter, becomes the rebirth of Spring of the Goddess Kostroma (Russian), Lada, Vesna representing the coming of Spring.
49 notes
·
View notes
Text
I want to make information on Lithuanian folklore in English more public so I am uploading the threads that until now were only on my Twitter. I present to you a comprehensive thread on aitvarai, th3 ancient Lithuanian deities of the skies
(art credits: Neringa Meškauskaitė, Agroshka )
Aitvarai (etymologically "ones to appease" or "irrepressible force") are domestic creatures associated with all 4 elements: a comet of fire which harnesses wind for chaos, helping Earth and its people while being chased and punished by Perkūnas for stealing water.
Most commonly a black rooster, they can appear as a variety of creatures: different kinds of black birds, grass snakes, whirlwinds, comets and even men if they fall in love with a woman that they want to marry.
Though very powerful ancient beings, Aitvarai choose to associate themselves with people, with villagers being able to either hatch them from an egg of a 7 year old rooster or attract them by leaving out hot, untouched meals like porridge and scrambled eggs.
When part of a household, the duties of an aitvaras were to bring riches to his caretakers, either as money (money carrying aitvarai were golden, deep red or silver in coloration) or as wheat (grey and black colors). Note that aitvarai only served the poor, tricking the wealthy people who tried to use them.
Aitvarai were both a blessing and a curse: while they did bring wealth, they did it by stealing from the neighbors of their master, making them most hated in the local village. They were also clingy and dangerous to keep, burning down the houses of those who mishandled them by feeding them manure, tampering with their meals or disobeying the rules they set for the person.
It is said however that their thieving, evil nature was a characteristic given to them by the Catholic church, which wanted to demonize every pagan creature in Baltic mythology.
In fact, aitvarai were considered genuine problems by those who believed that they would steal from them: from warding off statuettes in granaries to court cases from 1700's accusing people of harboring an aitvaras (I found only one source claiming this, so take it with a grain of salt).
However, the desire to have an aitvaras was apparent as well, shown by modifications peasants would make to their homes: holes in the doors of granaries would be made so an aitvaras could enter the home easily.
Some rituals for stealing back from a flying aitvaras exist as well, ranging from simply showing it your bottom, to cutting oneself with a rusty knife, pinning the corner of your jacket to the ground, ripping or otherwise ruining clothing.
Even if the reaction of people to them was mixed, aitvarai were considered pests by the gods due to their tendency to drink/hoard water, for which they were struck dead by Perkūnas, exploding into sparks that caused forest fires, the thunder god's lightning forming ponds, holes and swamps, terraforming the earth.
163 notes
·
View notes
Text
"Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives" (2010) directed by Apichatpong Weerasethakul
Dabartinis gyvenimas ir visos praeities ar ateities dovanos tėra prabėgantis šėšėlis, kuriantis santykį gamtos ir žmogaus sąlyčio metu.
0 notes
Text
Oruboru ir „Liūdesio trikampis“ veikėjų galios dinamikos
Aleksandra Bekerytė | Žemės Laumė
Yra daugybė įvairių būdų pradėti tekstą apie filmą „Liūdesio trikampis“ arba režisierių Ruben Ostlund – šiedu pagarsėję kontraversiškomis idėjomis. O tiems, kas jau žino, kokia linkme gali pasukti pokalbis apie tai, turbūt įdomu, kuria linkme suks ši recenzija. „Liūdesio trikampis“ yra vienas geriausių 2022 metais išleistų filmų – laimėjęs Palm d‘Or 2022, satyrinės dramos žanro kūrinys apima ryškias ir sudėtingas temas, jas puikiai apibendrina, o svarbiausia ir susieja tarpusavyje: pinigų kaip vertybės problemą, žmogiškumo pražūties temą, ir daugelį kitų, kaip, pavyzdžiui, intelektualinės apgaulės tarp turtingųjų temą. Visa filmo esmė yra labai aiški – žiūrint filmą, rodos, stebime kažką žaidžiantį lėlėmis (kažką – juokinga, akivaizdu, kad režisierių žaidžiantį su aktoriais). Galbūt režisierius tokiai idėjai įkvėpimą gavo iš A. Hitchcock‘o – jo garsi frazė „I never said all actors are cattle; what I said was all actors should be treated like cattle“ ypač tinka šio filmo personažų situacijų pobūdžiui apibendrinti – visiškai absurdiškos ir satyrinės situacijos, kurių metu rodos, siekiama kuo stipriau sumenkinti tuos pačius turtuolius (kurie, visgi, yra aktoriai). Apie tai ir bus ši recenzija: žmonių nepasotinamą alkį turtui.
Būtent darbo pradžios jachtoje scenos kadruose matoma skirtingų darbuotojų socialinių sluoksnių dinamika: kol klientų aptarnavimo komanda su įkvėpimu džiūgauja, kitame kambaryje matosi praeinančios valytojos. Kitas kadras: nors klientų aptarnavimo komanda filmuojama iš nugaros ir iš kito kambario tarpdurio, fokusas vis dar fiksuotas ant jų. Praeinant valytojoms susikuria įdomus rakursas, tuo atsiskleidžia aiškus principas: kurie darbuotojai yra „svarbesni“, ant tų yra ir kameros fokusas. Ir žinoma, valytojai yra tie „nesvarbūs“. Iš karto po to seka tų pačių, juodai apsirengusių filipiniečių darbuotojų komandos kadras, sėdinčių labai įprastoje aplinkoje, skaitantys grožio žurnalus ar besišnekučiuojantys tarpusavyje, kol virš jų esančioje prašmatnioje aplinkoje džiūgauja „svarbesnių“ darbuotojų komanda.
Kurdamas ypač ryškų darbuotojų socialinį skirtumą, režisierius to nepamiršta filmo eigoje. Trečiojoje filmo dalyje, tiems porai sėkmingųjų išgyvenusiųjų, tenka suktis saloje su turimais įgūdžiais. Turtuoliai dužusios jachtos svečiai, žinoma, įgūdžių neturi. Tačiau prie jų prisideda ir klientų aptarnavimo komandos lyderė – Paula (aktorė Vicki Berlin). Viskas, kuo ji bando verstis saloje, tai yra žmonių būrimas į bendromis jėgomis besiremiančią grupę, duodama nurodymus. Vienintelis žmogus, kuris geba „iš tikro“ pravarčiai verstis šioje situacijoje, yra vienintelė iš valytojų komandos išgyvenusi darbuotoja Abigail (aktorė Dolly de Leon): ji be jokių įrankių pagalbos pagauna žuvį, užkuria ugnį, pagamina tą pačią žuvį, ateinančias dienas panašiai verčiasi. Rodos, kad režisierius sudievina šios socialinės grupės įvaizdį. Juntamas aiškus pasididžiavimas savo rolę pakeitusia moterimi, jėgos klausimas šioje situacijoje yra matomas, kaip pozityvus dalykas. Tačiau pokytis įvyksta visiems, tuo pačiu ir jai. Supratusi savo galią prieš šiuos žmones, ji paliepia jiems ją vadinti kapitone, skatindama tokį jų elgesį su maistu. Šioje scenoje, jos lyderystė atsiskleidžia ir per režisieriaus sumanytą rakursą: visur ji sėdi aukščiau, stovi aukščiau. Jos galia matoma veikėjo pozicijos bendrame plane būvio.
O toliau, kad patenkintų savo artumo poreikį, Abigail pradeda verstis kapitalistinėmis priemonėmis absurdiškoje situacijoje: moka Carl (aktorius Harris Dickinson) už nakvynes pas ją maistu, kuris yra bendras grupės, tačiau dėl jos buvimo lyderio pozicijoje, ji įgauna „teisę“ jį leisti kaip panorėjusi. Taip prasideda Abigail personažo pokytis, savotiškas sugadinimas. Yaya (aktorė Charlbi Dean) pasisiūlius keliauti patyrinėti salą, Abigail prisijungia prie jos. Vėl atsiranda skirtingi socialinės galios vaizdavimai: Abigail dūsta lipant į kalną, Yaya atrodo nepriekaištingai sėdinti jo viršūnėje. Galiausiai, atradus viešbutį, Yaya personažas įgauna vilties simbolį – kamera ją stebi iš nugaros bendru planu, personažui stebint ramią jūrą, šiltos spalvų gamos dangų; Abigail personažas įgauna nevilties simbolį. Ji yra įspausta į kampą didelių akmenų, jos veidas pabjuręs, žvilgsnis žvėriškas, režisierius pereina į prieš tai kiek mažiau matytą su šiuo personažu stambų filmavimo planą.
Senosios alchemijos simbolis Oruboru gali būti prigretintas šio filmo idėjai apie pinigus – tiek iš turtingųjų perspektyvos, tiek ir iš viduriniosios klasės atstovų perspektyvos. Paprastai aiškinus, Oruboru yra amžino atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Gyvatė prarydama savo pačios uodegą nesibaigiančiame to veiksme tuo pačiu nuolatos tęsiasi ir regeneruojasi. Tačiau, šį alchemijos ženklą galima prigretinti gamtoje matomam reiškiniui: ekstremalaus karščio sąlygose gyvatė nebegali reguliuoti savo kūno temperatūros, tai sukelia metabolizmo šoktelėjimą ir ji praranda gebėjimą diferencijuoti tarp skirtingų kūnų, ko pasėkoje ji pradeda valgyti pati save, iki kol numirs. Abigail taip paskęsta toje idėjoje apie buvimą lyderės, kad yra pasiruošusi žudyti ir likti gyventi „negyvenamoje“ saloje, nors nėra aišku, kiek tai saugu – ji pradeda „valgyti“ save pačią, kaip gyvatė.
Viso filmo eigoje matomos turtuolių vertybės tampa neatskiriama jų personažų dalimi visuose filmo veiksmuose. Atsidūrus negyvenamoje saloje, neturint maisto ar įgūdžių jam pasidaryti, kai kurie vyriškiai iškeliauja jo ieškoti. Carl randa kvepalus tarp šiukšlių, kuriais džiaugiasi, kvepinasi. Kameros pozicija yra jo lygmenyje, tačiau jo aplinka atskleidžia jo sąmonės ribotumą – jis sėdi tarp šiukšlių prie aukštų akmenų, kamera vaizdą apima vidutiniu planu. Panaši situacija ir kameros planas – Dimitry (aktorius Zlatko Buric) aptikus mirusios žmonos kūną, atplukdintą į salą po laivo katastrofos. Viskas prasideda panoraminiu planu, kur šiedu veikėjai tokie smulkūs, rodos galima sumaišyti su šalia gulinčiais akmenimis. Kitas kadras – vidutinis planas, kaip Dimitry sielvartauja dėl mirusios žmonos, bet rūpinasi ir savo vertybėmis. T.y. jis be jokios abejonės savo veiksmuose nuima nuo jos piršto didžiulį žėrintį žiedą ir prabangius karolius. Galima pastebėti panašumų su Oruboru – juk tie turtai jam niekuo nepadės būnant negyvenamoje saloje, tačiau visgi, svarbiau yra tai.
Dažnai sakoma, kad gyvenimas imituoja meną (“Life imitates art”), o „Liūdesio trikampis“ istorija satyriškai imituoja žmonių tendenciją į skirtingas galios apraiškas, o režisieriaus pasitelktos priemonės aštrina istorijos poveikį žiūrovams.
Letterboxd
Instagram
0 notes
Text
Apie pavasario lygiadienį
Nors kovo mėnesio pradžia sakomai žymi pavasario pradžią, tikrasis pavasaris – kovo 20-21d. Tai yra būtent ta data, kurios metu vyksta astronominis pavasario lygiadienis. Tai reiškia (supaprastinant kalbą iš moksliškosios į buitinę), Saulės centras yra lygus ir Žemės dangaus pusiaujui. T. y., diena ir naktis susilygina, ir po šios datos, dienos tampa ilgesnėmis už naktį.
Tik lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose, o liaudies papročiai teigia, kad miško šaltinėliai, tekėję ta pačia pasaulio kryptimi, yra šventinantys, ir jais reikia apsiprausti. Tai – naujo sezono pradžia, o mūsų sėsliesiems žemdirbiams protėviams, tai reiškė lauko darbų pradžią.
Visai įdomu yra tai, kad išdėsčius akmenis išilgai rytų-vakarų kryptimi, Saulė tekės būtent virš jų. Taip protėviai ir sekė, kuomet bus lygiadienis. Visas žemiečių - o tai yra ir žmonių, ir gyvūnijos - gyvenimas, priklauso nuo dangaus kūnų. Mėnulio pozicija danguje daro įtaka mūsų savijautai, o taip pat ir saulė. O kai ją dengia debesys, mūsų kūnai silpsta, neprisitaikę prie gyvenimo tamsoje, pilkumoje. Net ir žvaigždynai – jų pozicija nakties danguje leisdavo senovės žmogui sekti laiką.
Pavasario lygiadienis – savotiški nauji metai. Žiemos sąstingis eina į pabaigą. O šiandiena žymi dešimčia dienų iki ateinančio gamtos pabudimo meto.
Nuotrauka: Lomių kaimas, asmeninis archyvas
6 notes
·
View notes
Photo
in lithuanian mythology planets were considered to be the daughters of the sun
(uranus and neptune weren’t present at that list, but i tried to imagine how they could be called)
48 notes
·
View notes
Text
aukuras paruoštas baltų vienybės dienai, 2022. buvo pagerbta Žemyna, Gabija ir Perkūnas.
6 notes
·
View notes
Text
baltų mitologijoje didūs ir svarbiausi dievai - Perkūnas, Laima, Gabija. validu. Austėja taipogi gerai žinoma, tačiau ji nėra minima taip dažnai. bet noriu priminti - bitės, kaip simbolis ar veikėjas tautosakoje, yra žmonės! Austėja- bičių deivė. mūsų deivė.
M. Gimbutienė tyrinėdama atrado Didžiają deivę. apie ją daug nėra žinoma, tačiau ji yra. ilgais aukso šviesumo plaukais ir pasakišku veidu ji yra mūsų panteono dalis. drįsiu pareikšti savo versiją - tai Austėja.
kviečiu į Kūlgrindos naujo albumo pristatymą - "Giesmės didžiajai deivei" Vilniuje, rugsėjo 30d., kartu pamąstyti apie tai, kokią asmeninę prasmę ji turi bei kokia jos istorija baltų kultūriniame kontekste.
0 notes
Text
drąsūs turėjo būti mūsų jūriai, prieš tuos daugelį šimtų metų, išdrįsę plaukti Baltijos jūra, ieškoti naujų pasaulių. išdrįsti lipti į laiko ir jūros nepatikrintus laivus, prieštarauti bangoms ir audroms, plaukti į naktį, mėnesienos pažadą.
0 notes
Photo
October – Velnias
In the Baltic mythology he’s the god of the underworld and afterlife, the patron of beasts. After Christianization, his appearance was demonized and merged with the devil. Sacrifices were offered to him so that he could “graze” the souls of the dead. Vels was dedicated to the days of the dead and the month of October.
868 notes
·
View notes
Photo
The Rose and Blood: Images of Fire in Baltic Mythology, Daiva Vaitkevičienė
7 notes
·
View notes
Text
🍃some interesting Lithuanian folk tales and motives🍃
🍃 forest spirits called laumės. they can be both beautiful and terrifying. laumės are known for having long thick hair, performing rain-calling rites while dancing naked under the full moon. they are also known as creepy women with elongated arms, fingers made of stone and sharp nails. their hair can be as tangled as the depth of forests. these laumės torture people whom they catch at night. they grind their bones and weave their hair, veins and entrails. laumės swap children. their own children are wise and can be few hundred years old. laumiukai often don’t talk for a fairly long time after they are swapped. laumės live in old abandoned bath houses deep in the swamps and swing on birch trees. they drink morning dew and ride on laumžirgiai (dragonflies)
🍃 one laumė named Vaiva gets married with thunder god Perkūnas and now lives in the sky. she is in love with a human though. they have a child whom Vaiva couldn’t take to the sky. she is hiding it from Perkūnas. thus Vaiva creates vaivorykštė (rainbow) that she uses as a secret passage to visit her child and beloved one
🍃 raganos are sorcerers who keep the balance in the world. they can turn people into stones, trees and animals. they often shape-shift too by turning into toads. they like to travel on brooms, goats and beehives. they can bring storms. raganos often control people’s destinies. they hold rites on top of hardly accessible hills and dress up as animals. raganos have their own goddess named Ragė who has crooked hog teeth, creepy bulging eyes, tangled hair and long sharp nails. she has a goblet filled with poison and a huge sword. the sword has three hideous evil spirits attached to it
🍃 goddess Veliona takes care of dead human and animal souls and leads them to the underworld. she can control the four main elements and has a lot of treasures in her vaults. sometimes she helps poor people by lending money to them. Veliona has her helpers vilutės that are souls living with her. she often asks them to accomplish people’s requests but vilutės sometimes forget to do it or just ignore them
🍃 sisters Giltinė and Laima. Giltinė is the goddess of death who watches people and kills them when the time comes. she is connected to owls whose haunting hooting betokens death. Giltinė is a tall skinny woman with blueish skin. her hair, eyelashes and eyebrows are white. Giltinė has a long poisonous tongue that she uses to kill people. she collects poison by licking corpses in the cemetery, then licks the people that she has to take away. Giltinė covers herself with a white cloak. she used to be a young beautiful woman until she was caught and locked in a coffin. her sister Laima is the goddess of birth and destiny. she is connected to cuckoos and lives in linden trees. Laima is young beautiful girl with cuckoo legs and wings. people often ask her help, especially orphan girls. she turns them into linden trees. sometimes she gives a person her glove. when thrown in the fire the glove turns into a cat that helps the person
🍃 Giltinės helpers are Maro deivės and pamėklės. Maro deivės are beastly women cloaked in white. they travel on horses and spread plague in towns. Pamėklės are white ghostly women. they collect skulls, hair and antlers, then bring them on hilltops. they set them on fire and follow the smoke direction. then spread the plague there by hitting on people’s houses and calling their names. pamėklės often travel in carriages
🍃 forest goddess Medeina is a beautiful young woman unwilling to get married. she is escorted by a pack of wolves. Medeina protects animals from hunters and sends her hares to lead hunters astray. even King Mindaugas of Lithuania stops the hunt when he spots Medeina’s hares. she cries when people start cutting trees
🍃 hunting goddess Medžiojima is a giant girl with a masculine face. she wears a bear pelt and carries a bow on her shoulder. Medžiojima lives on a hill. she, too, cries when people start cutting trees. she says that if people cut down the forests there will be no Lithuania
1K notes
·
View notes
Text
{ “Fern flower” by Witold Pruszkowski }
The fern flower is a magic flower in Baltic mythology, in Estonian mythology and in Slavic mythology. According to the myth, this flower blooms for a very short time on the eve of the summer solstice.
The flower brings fortune to the person who finds it. In various versions of the tale, the fern flower brings luck, wealth, or the ability to understand animal speech. However, the flower is closely guarded by evil spirits and anyone who finds the flower will have access to earthly riches, which have never benefited anyone, so the decision to pick the flower or leave it alone is left up to the individual.
84 notes
·
View notes
Photo
Milda, Goddess of Love by Kazimierz Alchimowicz (1890)
4K notes
·
View notes