Šilti skruostai

Užupi,

Tu miegi, o aš verkiu.

Ir nieks negirdi,

Kaip snūduriuoji,

Ir nieks negirdi..

Aš girtas vėju,

Girtas iliuzijom, vaiduokliais.

Svaiginuos kada noriu/

Svaiginuos kai liūdžiu.

neturiu intencijų. mano veiksmų ir elgesio paskata negraži. Nubausk žmogų už tai, kad jis gyvena kaip nori.

Kiekvienas gali pamilti gėlės žiedą. Retas kuris pamils dirvą, kurioje ji augo.

patriotizmaz

Šlykščiai pateiktas tas patriotiškumas.

Pompastika, skanduotės, šūviai debesims.

Trispalvę mosikuoti užsimanęs

Kiekvienas durnius ims dainuoti „Tėvynę brangią“.

 Pavirtęs pakelėj, pamirštas medis

Po juo ilsėjos vyrai dideli.

Ir kas kad pavargę rankos grubios

Tvirtos glosto veidą šlapią.

 Tas medis, ta tyla lietuvio

Buvo jo didybės židinys

Nešiot ant rankų niekada neprašė

Lietuva, ne jos dalis svarbiausi.

 Pamirštas didis vyras

Didžiu išlikti turi

Mylėdamas tėvynę

Su pagarba prižiūri

Laukus žalius ir pievas

Banguojančias auksines.

 Jos jį užaugino

Jos tyliai apkabino

Sulipdė jį į vyrą

Širdim iš aukso gryno.

Rašydamas bandai tyliai suprasti kitų pasaulį, analizuoji ir darai prielaidas apie kitų nuomonę. Bandai kituose įžiūrėti savo atspindį, juose krauti savo lūkesčius. Lyrinis subjektas bando pamiršti gyvenimą kitiems asmenybės konstravimo atžvilgiu, bet supranta ir mato visuomenę kaip laimingesnę ir nuoširdesnę, kai kiekvienas gali sakyti tai, ką nori, būti tuo, ko nori. Kitaip – kiekvienas sau, ne dėl kitų, bendruomenėje sau, ne dėl kitų.

Ir toje tyloje, kurią šurmulyje aptikau, stovėjau ir kūkčiojau. Žinant savo kelią jis pasidaro tokia našta. Ašarom plaunu savo sprendimus. Dulkėtas kelias laukia prieš akį. O aš tyloje, šurmulio širdy, verkiu. Tarytum skausmas būtų vienintelis tvirtas pradas manam gyvenime. Verkti visada galėsiu. Verkdamas atsipalaiduoju, nes verkdamas pasiduodi.

Sustojau ir nebegaliu verkti. Jaučiu kaip vėjas švelniai glosto vos sudrėkusias akis, bet ašaros dabar jau semia širdį. Pavargę rankos karo šonuos prisiglaudę, krūtinė įdubusi. Laikysena tarytum kas tuoj tvos ir nebeatsikelsi. Tvojo jau. Švelniai tvojo. Tyliai tvojo. Niekad nesibaigė. Lyg mirštantis žiedas, po lėto visas nuvysta. Nuvyto jausmai.

Prieš mane kelias. Už manęs siena. Tarp mūsų prisiminimai.

Visgi maloniau žiūrėt į sieną.

Žingsniai traiškina lapus. Grįš keleivis į namus. Pamestus senus draugus Pamirš ir neliūdės namuos

Trūksta rankose drąsos Imti vargą už kupros. Taip apgirtęs nuo šviesos Mels jis naktyje tylos.

Jau palinkęs ir susenęs, Pasimetęs šalia kelio, Žvelgs į pamirštus laukus. Grįš jaunystė, kai pabus.

Miegas tempia kasdienybę Kaulai dusliai trina sienas. Žvilgsnis jau prarado dainą Gerklėje užstrigo gėda.

Mėgti knygas yra tas pats, kas sakyti, kad mėgsti skonius.

Galbūt nemėgstu fotografuotis, nes nenoriu, kad atrodytų, kad dėjau pastangas į kažką, kas žmonėms gali nepatikti.

Kodėl tada rašau? Patinka

Lokomotyvas

Mano kūrybos centre yra pats žmogus, jo pasaulio regėjimas iš vienos perspektyvos, juslių ir patyrimų unikalumo raiška. Noriu, kad kiekvienas skaitantis gilintųsi į save savomis pastangomis, apsinuogintų prieš save. Savęs pažinimas, radus vidurėlį tarp egoizmo ir depresijos, ne per ryšiai ir ne per blankiai. Matyti žmogaus gyvenimo vingurius ir jais gyventi. Nekurti bendros vizijos ir perspektyvos, kuri aprėptų didesnę grupę žmonių, o priminti žmogui apie jo individualybę, jo paties jausmus ir išgyvenimus bei esybę. Tikiu, kad gyvename kitais, kitų nuomonėmis ir lūkesčiais. Svarbiausia kiekvienam žmogui yra racionalumas, nuoširdumas sau.

kurti, vaizdiniai.

Vaizdiniai leidžia pasaulį suprasti paprasčiau. Man patinka nuotraukos, gražūs vaizdai, nes jų išvaizdoje slypi istorija, alegorijos, mintys. Pakelės sausame krūme, palinkusiame į vieną šoną matau liūdną vaiką, apšašijusiu veidu, sunkią purviną varną nešvariu balsu karkiančią. Kiekvienas vaizdinys mano galvoje turi veidą, identitetą, istoriją, kurią aš tiems vaizdiniams sukūriau iš savų sąsajų ir nutikimų. Paveikslais pasaulį matyti lengva. Gražus žmogus, kurį matai pirmą kartą, gražus tas, kurį matai tūkstantąjį. Vaizdiniai nelaiko savyje prasmės, ją jiems duodame patys. Kuo menas žavi? Jis toks utilitarinis, nes apjungia tiek daug žmonių. Tiek daug įvairių pažiūrų ir įspūdžių viename paveiksle. Vaizdiniai viską supaprasmina. Nuotraukos negyvos, bet jose mums gyvi paveikslai. Aklas žiūrėjimas. Akimis kas svarbiausia nematoma, o į jų transliuojamus vaizdinius dedu tiek daug dėmesio.

Broniaus paliestas

Miškuose - tėvynės aidas.

Tarp medžių pinasi grakščiai.

Kažkur rūke - tėvynė slepias,

Tėvynė mūs visų širdy.

Pamiršę darbus, palikę ūkius

Išbėgo baimėj į miškus.

Tėvynės žemės kaip į šokius

Subėgo vogti ubagai.

Ar prašom daug?

Ar maža mum?

Ką davė protėviai kuklaus.

Neturim daug.

Nereikia mum

Ruoželio žemės svetimos.

Pamiršti ir pamesti verčia

senelių duotus mum laukus.

Pamilti mus iš naujo verčia

Tėvynės amžinus miškus

kalokagatija

Išsigandęs, bandau sulipdyti trupančius vitražus drebančiomis rankomis. Kūrinio kilnumas, grožis, grakštumas slypi tik pabaigtame kūrinyje, ne pavieniuose  jo potėpiuose, dalelėse. Kurti drebant iš nepasitikėjimo, statyti baigtą kūrinį į aukštybes, nepaklojus jam pamatų, neįsitikinus nei viena detale, kurti baimėje gimusia viltimi, kad nežinia, ėjimas per tamsą veda kažkur, eini, eini, eini.. Tamsa nesibaigia. Pabėgus nuo jos ji vis dengs tavo viziją, vaizdiniai bus lyg už tamsaus šydo, didybės juose nebus. Iš tamsos į šviesą - apaksi.

pagalba sau

Gražų vakarą su gražia kompanione praleidau žiūrėdamas vyrus ir moteris modelius. Peržiūrėjus nemažą kuokštą nuotraukų supratau mažą dalykėlį - jie ne aš. Grožis yra labai subjektyvu. Modelis yra tiesiog žmogus, kurio genų fondas taip jau susipynė, kad jis užaugo gražus. Yra išoriniai faktoriai žinoma, bet genetika vis vien ima viršų. Kas domėjosi kultūrizmu žino, kad genetika pradžia ir pabaiga. Išorė. Kiautukas.

Tad ką man daryti? Pykti ant savęs dėl plaukų spalvos ir kiekio, akių atspalvio ar kūno sudėjimo, fizionomijos struktūros? Ne. Tai nesvarbu. Kovoti su vėjo malūnais neverta. Paaugliai mėgsta pykti ant aplinkybių, bet tai yra neapsakomai kvaila. Išsirėkit ant tėvų “KODĖL AŠ NEGIMIAU TURTINGOJE INTELIGENTIŠKOJE ŠEIMOJE, KUR NORS TROPINIAME KRAŠTE, AUKŠTAS, GRAŽAUS SUDĖJIMO IR PATRAUKLUS KITAI LYČIAI?”, pasieksit labai daug. Pykti ant pasaulio, kad jis toks, koks yra malonu, vien dėl to, nes atsiranda begalė priežasčių būti nelaimingam.

“Geriausias aš”. Šį terminą naudoja kultūristai, sportuojantys ir siekiantys rezultatų su savomis galimybėmis. Ten “geriausias aš” yra matoma ar išsvajota tobulybė minus tavo genetinių trūkumų atsiradę trukdžiai. Kasdieniam gyvenime savo “geriausią aš” kuriame pagal kitus. Nemokame savęs kritiškai įvertinti. Apie kitus turime tvirtą nuomonę, bet apie save.. Renkantis drabužius, šukuoseną, dažniausiai tai pamatome ant kokio modelio. Logiška, juk tam jie ir yra, parodyti galimybes. Bet ne visos galimybės visiem duotos. Visi drabužiai, kuriuos matai reklamose yra ant gražių žmonių. Modeliai komplimentuoja drabužius ir vice versa. Bet asmenybei, savo unikaliu sudėjimu, galvos forma ir plaukų spalva reikia ieškoti savo standartų. Gyvename visuomenėje, tad kitų nuomonė mums svarbi. Dažniausiai save vertiname drastiškiau, nes bijome kritikos. Bet kitus kritikuodami turime suvokti kokie patys esame unikalūs. Galbūt žmogus atrodo negražiai, bet pagalvok ar dėl to kalta genetika, ar žmogaus asmeninė higiena ir stilius. Gyvenam laikuose, kuriuose vis rečiau paminama žmonių prigimtinės savybės. Visgi kūnas yra veidrodis į vidų. Veidrodis, kuris turi neapsileisti, bet kartu gyventi pagal savus standartus. Yra viena bendra taisyklė susijusi su estetika - higiena, tvarkingumas yra svarbu. Garderobo kaina ir kokybė, plaukų, odos, akių spalva, ūgis, svoris, fizionomija nesvarbu. Jei žmogus tave vertina pagal savus kriterijus - jis žaidžia savo žaidimą, kuriame šeimininkas visad laimi.

Siekti pripažinimo išvaizda yra tas pats, kas siekti laimės kaupiant pinigus. Niekinga.

Kas bus, jei su laiku ims ir pakis mano požiūris, mano stilistika? Vieną rytą prabudęs nebebūsiu koks buvau. Gal tai atsitiks ne per nakt, o per dešimt metų. Jei taip ir atsitiks visvien būsiu savimi. Tuo patikėti bus sunku, bet aš būsiu aš. Theseus paradoksas. Aš esu aš. Alshaimeriu susirgęs aš būsiu aš. Vienintelė tiesa mano gyvenime.

Kas žudys laiką

Kas plaukios nežinioje

Amžinai gyvens

Permanent vacation (1980)

Galvoje ūžia. Apsupo mane tamsa. Išnyko tyla.