Neišnyksta niekas, kas kartą yra buvęs

V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly”

“Šiandien šypsodamasi, žinai, kad rytoj verksi”

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,

O visi - su saulėm artimi.

Niekada žmogus nebuvo mažas,

Jeigu jis tik buvo savimi.

Justinas Marcinkevičius

Bet vis dėlto tiesa, jog pakanka vieno žmogaus palaikymo, kad pavyktų ištverti net didžiausią griūtį.

,,Vienam džiaugtis truputį liūdna’’

- Seneka

Keista tavęs nebemylėti taip, kaip mylėjau anksčiau.

Ir mes kaip išprotėję grįžtam ten kur nieks nelaukia, kur pūgos senai baigės, bet sniegas vis dar čeža tau po kojom. Ir kaip gi tu dar gyvas? skaudžiai daužomės į sienas ir tikimės, kad plytos visgi kris nesuprasdami kaip skaudžiai su tuo nesusitaikom. Apsimetinėjam laimingi ir tikimės kad visi jau priprato, o ar tu pripratai? mūsų dužusios sielos taip ir nesugrįžta ten kur nežinojom kas gi ta meilė. Ir ką gi mums daryti su tais kurie nepatikėjo tuo. Ir blizgūs rūbai slepia ašaras kurių lietus net po tiek laiko nenuplovė ir kas gi tas gyvenimas kai mirėm ten kur viskas prasidėjo. O kaip gi viltis? ar kada nors mes patikėsim kad vėl prasidėsim.

Ir dabar supratau ta baimę prarasti. Ne vienatvę, o tyliai mylėti ir mesti. Vient pagalvojus baisu, kad ant žemės nestoviu. Jis nuostabus aš net nedvejoju. Jis liūdnas ir man širdy veria. Bijau pagalvot ką meilė padaro, tai atpildas skausmo? iš kur atsirado? žmogus dėl kurio numirčiau iš karto. Jis kirstukas ir šita jau moka, paliesti taip tyliai kad net nurauna stogą. Aš bijau, kad ne mano, kad ne man jį mylėti, bet pasauli tu atnešei ir be jo jau negaliu įkvėpti. Taip, jis gražus ir mane tai baugina, kad visi jau jo nori ir aš bejėgė prieš šita. Mes uraganai banguojam ir rimstam. Musu namai dega, bet meilė gesina. Jis sakė, kad myli man šito užteko. Ne duok Dieve visko prarasti iš karto. Būna verkiu nes nežinau kas čia daros, bijau net paklausti už ką man tos rankos, už ką jis taip myli už ką aš tiek gero, bet brolau prašau aš noriu iki galo. Jis mano baimė, laimė ir džiaugsmas. Ar meilės užteks perbrist visa mūsų jausmą? Perėjau daug, pripažįstu skaidėjo, kai atsirado jis iš pelenų kilau be vėjo, man baisu pagalvoti kur dingo ta meilė, tų žmonių kurie privertė kristi ant žemės. Aš bijau aš bijau vėl nuoširdžiai prarasti, jei padėjai man rasti padėk neprarasti. Bijau kad nesu jo verta apgaudinėjam pasaulį, padariau per daug blogo kad gauciau šita laimę. Aš tikiu meile bet tikiu ir skausmu aš bijau kad tarp jausmų atsiras ir kitų, gražesnių, mielesnių ir fainų, prašau Dieve neleisk man jo prarasti dėl jų.

Sako laikas gydo ir aš patikėjau. Žmonės išeina ir prisimint jų nespėji, pamiršti veidus, jausmus ir kartėlį ir kodėl iš naujo pabandyt nepajėgsti. Aš pamilau, aš tikiu kad tai meilė, kai užmerkus akis naktyje matau tavo veidą, jei žmonės pamilsta jie tampa apakę, šiuo momentu renkuos tamsa kad gyvenčiau dar kartą. Ir aš tikiu, kad tai neamžina, bet vardant to Dieve duok man begalę. Aš noriu pabusti net noriu sapnuoti, kai jis kartu aš išmokau dainuoti. Tu tiki? Aš vėl laiminga, aš šypsaus už visus ir jam tas patinka 🥰 Jis sakė aš saulė, o aš žvaigždes dovanosiu, atrodo kas slydo jau vėl atsitojo.

Paskutinę šių metų dieną noriu padėkoti tiems, kurie suteikė džiaugsmo, ir tiems kurie skausmą. Atsiprašau tų, kuriuos įžeidžiau ir su kuriais nespėjau susitikti. Viskas kas turėjo įvykti manau įvyko. Kas galėjo išėjo, kas galėjo pasiliko. Kas norėjo mylėjo, o kas norėjo smerkė ir žemino. Aš nepykstu, nepykit ir jūs ❤ manau kiti metai, kiti prikolai

2019 12 31

Esu dėkinga žmonėms, kurie mane pakeitė. Dėka jų, sutikau pačius geriausius, kurie bandė mane pakelti.

Esu dėkinga tiems, kas parodė man kartumo skonį. Dėl šios priežasties pradėjau labiau vertininti laimės skonį.

Esu dėkinga tiems, kas išėjo iš mano gyvenimo savo noru. Dėka to pamačiau, kas iš tikrųjų pasiliko.

Esu dėkinga tiems, kas bandė man pakišti kojas. Dėka to mano sėkmė buvo dar gardesnė.

Esu dėkinga tiems, kurie parodė man, ką reiškia baimė. Dėka jų esu dar drąsesnė.

Esu dėkinga ir tiems, kas bandė iš manęs atimti viltį, nes jie parodė, jog ji yra nemirtinga

Mielas drauge, paėjo tiek laiko o man vis dar skauda, vienatvė eda mane is vidaus, nejauciu nei laimes nei ramybes nei dziaugsmo, tai vienatve, kai neturi ka apkabint kam pasiguost kam papasakot kaip dabar tau blogai, kai turi girgzdancia lova kuri daugiausiai liecia mane, kai atrodo kad bet koks zmogus tave net nemeileje galetu nuraminti, kai mesendzeris tampa tuscias ir draugams esi nereikalinga, kai viska ka turi esi pati sau, ta motivacija nepalusti, motivacija tiketi kad kazkada vel viskas bus gerai, kad jis nevertas taves ir tavo skausmas jam banalybe, kai pamatai ji su panom ir zinai kaip tau dega vidui, bet negali to rodyt nes jam neidomu jam smagu jam linksma, bijau kad niekas manes nemyles kad busiu viena ir tuscia kad tokiam amziui papai ir sikna yra bernu arkliukas kad jau niekam nebeidomu kaip tu myli ir kaip tau rupi, kad ne pisryciai i lova o sexas yra svarbiau, bijau kad niekad neuzaugsiu ir niekad neatsigausiu, jis nera grazus o tuo labiau tobulas bet praradus ji praradau viska, man taip skauda nugara o jis vienintelis ja paglostydavo, man taip sunku o atrodo jis vienintelis ta suprasdavo, asaros rieda kaip pupos zinau kad jis man to neleistu, kodel po tiek laiko man taip sunku, jis musu meile skandina buteliuose ir vaidina koks jis laimingas, jis viska sugriove ir viska sutrype taip kad nebenoriu jau nieko, uz ka visi mane taip baudzia? ar nemanot kad man jau gana kenteti? kad as tokia maza ir man taip sunku viska atlaikyti? nezinau ar istengsiu as tau neprizadu, as ir taip per daug stipri siam ziauriam pasaliui, iseina stipriausi lieka tie kurie dar nieko nesuprato, atleiski man kad nebuvau geriausia, bet tavo meile man mielas drauge leidzia judeti toliau, as atsikelsiu is tos girgzdancios lovos ir pavalgysiu neisiu i miesta ten manes niekas nenori, kaip ziauru pagalvoti kad neturi draugu kuriems rupetu neturi ir savo meiles salia kuria visa sirdim vis dar mylet galeciau, jei kada jis palus as bijau kad man skaudes labiau nei jam. gal cia ir problema kad man rupi iki skausmo rupi gal problema kad jis to neivertina, kiek dar laiko, dieve kiek? nekau visa gyvenima taip sliausiu ant keliu? nejau niekad nebebusiu laiminga? kiek? prasau... mielas drauge kad tu zinotum kaip as nenoriu gyventi atrodo lengviau imt ir iseit viska palikt zinau kad tada visi pasakos istorijas kokia buvau drauge gal buvau kazkam geriausia drauge gal kazkam gyvenimas bet jau to nebezinosiu man jau to nebereikes. kodel mane palikai? man taip skauda ir tu ta zinai... kodel tau taip pohui? kodel manes nemyli dabar kol as gyva? kol noriu gyvent del taves? kol sidis priklauso tau... kaip as noriu mirti bet baisu mirti is skausmo mirti su asarom akyse mirti niekam nereikalinga, duoki ranka padeki atsikelt ...kaip manai visiems taip skauda? kaip jie istveria? o kaip istverti man? 2019 11 07